Gralio Žinia, Tiesos Šviesoje

Skaitimo testas

TYLĖJIMAS

Jei tavyje mintis suvirpa, tai sulaikyki ją, neištarki jos tuojau pat, bet pamaitink; nes ji tankėja, laikoma tyloje, ir, kaip suspausti garai, įgauna jėgą.

Remiantis dėsniu, kad stipresnis traukia silpnesnį, spaudimas ir tankėjimas sukuria magnetinio veikimo savybes. Taip iš visų pusių pritraukiamos ir sulaikomos panašios minčių formos. Jos stiprina pirmiausiai gimusios minties jėgą ir visgi veikia taip, kad ta pirma mintis, prijungus svetimas formas, šlifuojama. Kol subręsta, ji keičiasi, kinta jos pavidalas. Juk visa tai jauti savyje, bet nuolatos galvoji, kad tai yra vien tavo paties norėjimas. Tačiau jokiame reikale tu nereiški vien tik savo noro, kadangi tavyje visada yra ir tai, kas svetima!

Ką sako tau šis vyksmas? Kad tik sujungus daugybę detalių galima sukurti kažką tobulo! Sukurti? Ar tai teisinga? Ne sukurti, o suformuoti! Iš tikrųjų neįmanoma sukurti kažką naujo, galima tik naujai formuoti, kadangi didžiojoje Kūrinijoje jau egzistuoja visos detalės. Šias detales reikia priversti tarnauti tobulėjimo keliui, kurį nulems susijungimas. Susijungimas! Te nepraslysta šis žodis pro tavo akis. Pabandyki į šią sąvoką pažvelgti giliau: branda ir tobulumas pasiekiamas tik per susijungimą. Šis sakinys Kūrinijoje slypi tarsi brangenybė, kuri norėtų būti iškelta į dienos šviesą! Jis giliai susijęs su dėsniu, pagal kurį tik duodant galima gauti! O kas gi sąlygoja teisingą šių sakinių suvokimą? Taigi, jų patyrimą? Meilė! Todėl didžiosios būties paslaptyse meilė yra aukščiausioji jėga, turinti beribę galią! Taip kaip susijungimas stato, šlifuoja, formuoja vieną vienintelę mintį, taip viskas vyksta ir su žmogumi, o taip pat – su visa Kūrinija, kuri, veikiama valios jėgos, per niekada nesibaigiančius jau egzistuojančių atskirų formų susijungimus įgyja vis naujus pavidalus. Taip tiesiasi kelias į tobulybę.

Per savitumų įvairovę tobulybę gali atskleisti tik visa žmonija, bet ne atskiras žmogus! Kiekvienas turi kažką, kas būtinai yra visumos dalis. Todėl taip ir yra, kad toli savo evoliucijoje pažengęs, jokių žemiškų troškimų neturintis žmogus myli visą žmoniją, o ne atskirą žmogų, nes tik visa žmonija gali priversti išgrynintas jo brandžios sielos stygas suskambėti dangiškosios harmonijos akordu. Harmonija yra jame, nes visos stygos virpa!

Grįžkime prie minties, kuri traukė prie savęs svetimas formas ir tuo būdu vis stiprėjo. Ši mintis galiausiai stipriomis bangomis išeina iš tavęs, prasiskverbia pro tavo aurą ir daro įtaką tolimesnei aplinkai.

Žmonija tai vadina žmogaus magnetizmu. Nežinantys sako: „Tu kažką išspinduliuoji!“ Priklausomai nuo to, koks yra tas žmogus, jis spinduliuoja tai, kas malonu ar nemalonu, kas traukia arba atstumia. Tai juntama!

Tačiau tu nieko neišspinduliuoji! Šį jausmą kituose sukėlė tai, kad tu lyg magnetas trauki dvasiškai į save panašius. Šią trauką jaučia arčiausiai esantys. Tačiau ir čia vyksta sąveika. Santykyje su tavimi kai kurie aiškiai pajunta tavo stiprybę. Taip gimsta „simpatija“.

Visuomet atmink: dvasia, kalbant mūsų sąvokomis, yra magnetiška, o tau jau žinoma, kad stipresnis visada nugali silpnesnį pritraukdamas, įsiurbdamas. Taip „iš vargšo atimami paskutiniai marškiniai“. Jis tampa priklausomu. Tai nėra neteisinga, nes vyksta pagal Dieviškus Dėsnius. Žmogui tereikia tik sukaupti jėgas ir panorėti iš tikrųjų, tada jis bus nuo to apsaugotas.

Tačiau tu užduodi klausimą: kas bus tada, kai visi norės tapti stipriais? Kai nebebus iš ko atimti? Tada, mielas drauge, vyks grynai savanoriški mainai, besiremiantys dėsniu, jog tik duodant galima gauti. Todėl evoliucija nesustos, tik išnyks viskas, kas yra nevertinga. Taigi, išeina, kad iš tingumo daugelis tampa dvasiškai priklausomais, o kartais net nesugeba subrandinti savo minčių.

Reikia pabrėžti, kad tik panašumai traukia vienas kitą. Iš čia ir patarlė: „Panašus panašų traukia“. Tad visada vienas kitą suranda geriantys, savas „simpatijas“ turi rūkoriai, plepiai, lošėjai ir taip toliau. Tačiau taip pat ir kilnieji susieina aukštų tikslų įgyvendinimui.

Tęskime: kas traukia vienas kitą dvasiškai, galiausiai pasireiškia ir fiziškai, nes dvasia prasiskverbia į grubios materijos pasaulį. Remiantis tuo, reikia nepamiršti Atoveiksmio dėsnio: kadangi mintis visuomet išlaiko ryšį su savo ištakom, šiame ryšyje ji spinduliuoja tų ištakų kryptimi.

Aš kalbu tik apie tikras mintis, kuriose glūdi sielos gyvybingumo jėga, o ne apie smegenų substancijos, patikėtos tau kaip įrankio, jėgų iššvaistymą. Ši smegenų substancija formuoja tik greitai lekiančias mintis, kurios didžiausioje maišatyje išnyra tik kaip miglotos schemos ir, laimei, greitai išsisklaido. Tokios mintys kainuoja laiką ir jėgas, tad taip tik iššvaistysi tau patikėtą turtą.

Jei tu, pavyzdžiui, apie kažką rimtai galvosi, ši mintis dėka tylėjimo galios stipriai įsimagnetins, pritrauks visas į save panašias mintis ir taip bus apvaisinta. Ji bręs ir išeis už įprastų ribų, prasiskverbs net į kitas sferas, o ten ją galės pasiekti aukštesnių minčių tėkmė … įkvėpimas! Tad įkvėpimui, skirtingai negu medialumui, reikalinga tavo pagrindinė mintis, kuri išėjusi nutiesia tiltą į anapus, į dvasios pasaulius, kad ten galėtų sąmoningai semtis iš versmės.

Todėl įkvėpimas neturi nieko bendro su medialumu.

Taip tavyje subręsta mintis. Tu priartėji prie jos įgyvendinimo ir, savo jėgomis sutankinęs tą mintį, įvykdai tai, kas jau prieš tai nesuskaičiuojamais fragmentais tvyrojo Visatoje kaip minčių formos. Tokiu būdu sujungdamas ir sutirštindamas tu sukuri naują formą iš to, kas dvasios pasaulyje jau seniai egzistavo! Taigi, visoje Kūrinijoje nuolat kinta tik formos, nes visa kita yra amžina ir nesugriaunama.

Saugokis painių minčių ir banalaus mąstymo. Paviršutiniškumas keršija piktai; jis pažemins tave, paversdamas svetimų įtakų arena, ir taip tu labai lengvai tapsi niurzgantis, aikštingas ir neteisingas savo artimai aplinkai.

Jei tavo mintis bus tikra ir tu jos tvirtai laikysiesi, tuomet jos įgyvendinimui sukaupta jėga galų gale išsiverš; juk viskas vyksta absoliučiai dvasinėje plotmėje, kadangi kiekviena jėga yra tik dvasinė! Kas tau matoma, yra tik paskutinis prieš tai įvykusio dvasinio-magnetinio proceso, kuris pastoviai ir tolygiai vyksta pagal egzistuojančią nekintamą tvarką, padarinys.

Stebėk, o tada, kai galvosi bei jausi, greitai gausi įrodymą, kad visas tikrasis gyvenimas iš tikrųjų gali būti tik dvasinis. Jame yra ir ištakos, ir evoliucija. Įsitikinsi, kad visa, ką matai savo kūniškomis akimis, faktiškai yra tik amžinai veikiančios dvasios padariniai.

Kiekvieną veiksmą, net mažiausią žmogaus judesį visuomet lemia troškimas, pirmiausiai gimęs dvasioje. Kūnai yra tik dvasios sugyvinti įrankiai, kurie materialų tankį įgijo veikiami dvasios jėgos. Lygiai kaip ir medžiai, akmenys bei visa žemė. Kurianti Dvasia viską persmelkia, suteikia gyvybę, priverčia vystytis.

Kadangi visa materija, taigi, tai, kas regima žemiškomis akimis, yra tik dvasinio gyvenimo rezultatas, tau bus lengva suvokti, kad žemiškos aplinkybės klostosi pagal tai, koks yra mus pirmiausiai supantis dvasios gyvenimas. Aišku, kas iš to logiškai seka: išmintinga Kūrinijos tvarka žmogui suteikia jėgas pačiam kaip kūrėjui formuoti savo aplinkybes. Pasiseka tam, kuris tas jėgas panaudoja tik gėriui! Tačiau vargas tam, kuris leidžiasi suklaidinamas ir panaudoja jas blogiui!

Dvasia tik supa žmogų. Ji tamsėja nuo žemiškų geismų, kurie prie jos prisiklijuoja lyg šlakai, apsunkina ir tempia žemyn. Mintys – tai žmogaus valios aktai, kuriuose glūdi dvasios jėga. Žmogus gali nuspręsti, ar galvos gerai, ar piktai, ir tokiu būdu pakreipti dievišką jėgą tiek gėrio, tiek blogio kūrimui! Žmogui tenka ši atsakomybė. Jis neišvengs atlygio ar bausmės, kadangi visos minčių pasekmės grįžta į išeities tašką dėl sąveikos, kuri niekada nesibaigs, kuri yra nepajudinamai tvirta, taigi, nepermaldaujama. O tuo pačiu ir nepaperkama, griežta, teisinga! Ar ne taip pačiai apibūdinamas Dievas?

Net jeigu daug tikėjimo priešininkų šiandien nieko nenori žinoti apie Dievą, tai negali pakeisti faktų, kuriuos pateikiau. Žmonėms reikia tik išmesti žodelį „Dievas“, rimtai įsigilinti į mokslą, ir jie ras grynai tą patį, tik tai bus išreikšta kitais žodžiais. Tai argi nejuokinga dėl to ginčytis?

Joks žmogus negali apeiti Gamtos dėsnių, niekas nesugebės plaukti jiems prieš srovę. Dievas yra jėga, įsukanti Gamtos Įstatymų vyksmą, jėga, kurios dar niekas nesuvokė, niekas nepamatė, tačiau jos veikimą regi kiekvienas, jei tik, žinoma, nori matyti, jaučia ir stebi kasdien, kiekvieną valandą, kiekvieną sekundės dalelytę savyje, kiekviename gyvūne, kiekviename medyje, kiekvienoje gėlėje, kiekvienoje lapo skaiduloje, kai jis sprogdina pumpurą, kad galėtų išeiti į Šviesą.

Argi tai ne aklumas, užsispyrusiai tam priešintis, nors kiekvienas, net ir šie užkietėję neigėjai patvirtina, pripažįsta šios jėgos buvimą? Kas jiems trukdo šią pripažintą jėgą vadinti Dievu? Vaikiškas užsispyrimas? O gal tam tikra gėda pripažinti, kad visą šitą laiką atkakliai stengėsi paneigti tai, ko egzistavimas jiems iš pat pradžių jau buvo aiškus?

Ne tai. Priežastis glūdi tame, kad žmonijai iš visų pusių rodomi iškraipyti didžiosios Dievybės paveikslai, kuriems ji, rimtai tyrinėdama, negalėjo pritarti. Visa apimančią ir visur prasiskverbiančią Dievišką jėgą sumenkina ir nuvertina bandymas įsprausti ją į paveikslo rėmus!

Gerai pagalvojus, tam neįmanoma panaudoti jokio paveikslo! Kiekvienas žmogus savyje nešioja mintį apie Dievą, todėl supratingai priešinasi didžiosios, neaprėpiamos, jį pagimdžiusios ir jį vedančios jėgos susiaurinimui.

Dogma kalta, kad didelė dalis žmonių šiame konflikte taip persistengia, jog tai dažnai prieštarauja net jų pačių vidiniam įsitikinimui.

Tačiau dvasinio prabudimo valanda jau netoli! Kai teisingai bus aiškinami Išganytojo Žodžiai, o didis Jo išganymo darbas – teisingai suvokiamas; nes Kristus atnešė išlaisvinimą iš tamsos, nurodydamas kelią į Tiesą.

Tapęs žmogumi Jis parodė kelią į Šviesias Aukštybes! Savo įsitikinimus Jis užantspaudavo krauju, kurį praliejo ant kryžiaus!

Tiesa visada tokia pati: tokia buvo tada, tokia yra dabar ir bus tokia pati po tūkstančio metų, nes Ji yra Amžina!

Todėl susipažinkite su Dėsniais, kurie įrašyti didžiojoje visos Kūrinijos Knygoje. Paklusti jiems – reiškia mylėti Dievą! Tik taip jokiu disonansu nesutrikdysi harmonijos ir padėsi išaugti akordui, kuris pilnai suskambės visu savo grožiu.

Ar pasakysi: „aš savanoriškai paklūstu esamiems Gamtos dėsniams, nes man tai tik į naudą“, ar tarsi: „aš paklūstu Dievo Valiai, kuri atsiveria Gamtos įstatymuose“, ar „nesuvokiamai jėgai, kuri yra Gamtos įstatymų variklis“ … negi dėl to skirsis poveikis? Jėga egzistuoja, tu ją pripažįsti, privalai pripažinti, nes tau nieko kito nebelieka, jei pagalvoji … ir taip tu pripažįsti savo Dievą, Kūrėją!

Ši jėga veikia tavyje, kai mąstai! Nepiktnaudžiauki ja, galvoki tik gerai! Niekada nepamiršk: formuodamas mintis naudoji Dievišką jėgą, kurios pagalba gali pasiekti tai, kas tyriausia, aukščiausia!

Stenkis niekuomet nepamiršti, kad visos tavo mąstymo pasekmės visuomet sugrįš pas tave pagal tai, kokia tavo minčių poveikio jėga, dydis ir veikimo laukas tiek gėryje, tiek ir blogyje.

Kadangi mintys priklauso dvasios pasauliui, tai dvasinėje plotmėje sugrįžta ir pasekmės. Todėl jos pasiekia tave, kur bebūtum: ar čia, žemėje, ar po mirties – dvasios pasauliuose. Būdamos dvasinės, jos nėra susijusios su materija. Iš to seka, kad kūno sunykimas nepanaikina pasekmių! Atpildo valanda per pasekmes tikrai ateis, anksčiau ar vėliau, čia arba ten.

Stiprus dvasinis ryšys išliks su visais tavo kūriniais; kadangi žemiškų, materialių kūrinių ištakos taip pat yra dvasinės, todėl jie išlieka, net jei žemiškasis gyvenimas pasibaigė. Tad teisingas yra pasakymas: „Kol neišsivadavai iš pasekmių veikimo, tavęs laukia tavo kūriniai“.

Kur tave beužkluptų tavo veiksmų pasekmės – ar dar čia, žemėje, ar vėl čia, iš dvasios pasaulių tave pasiekianti jėga pasireikš santykiuose, tavo aplinkoje arba tiesiogiai tavyje, tavo kūne pagal tai, ką kūrei – blogį ar gėrį.

Tegu bus dar kartą ypatingai pabrėžta: tikrasis gyvenimas vyksta dvasinėje plotmėje! Jam negalioja nei laikas nei erdvė, taigi, ir atskyrimas. Jis yra virš žemiškų sąvokų. Dėl šios priežasties, kur bebūtum, tave pasivys tavo veiksmų pasekmės tuo metu, kai pagal Amžinąjį Įstatymą tavo elgesio poveikis sugrįš į savo išeities tašką… Niekas nepasimeta, viskas tikrai sugrįžta.

Čia slypi atsakymas į dažnai užduodamą klausimą: kodėl taip atsitinka, kad šiame žemiškajame gyvenime kartais tenka sunkiai kentėti akivaizdžiai geriems žmonėms, kas atrodo esant neteisinga. Tai apsivalymai, kurie turi įvykti!

Dabar tu žinai šio klausimo sprendimą, tavo dabartinis kūnas neturi čia jokios reikšmės. Tavo kūnas nėra tu, jis nėra tavo visas „Aš“, o tik įrankis, kurį pasirinkai arba turėjai prisiimti pagal egzistuojančius dvasinio gyvenimo dėsnius, kuriuos gali vadinti kosminiais Įstatymais, jei taip jie tau atrodys suprantamesni. Dabartinis gyvenimas žemėje yra tik trumpa tavo tikrosios būties atkarpa.

Kokia sukrečianti turėtų būti mintis, kad šio vyksmo neįmanoma išvengti, kad nėra jėgos, kuri galėtų nuo to apsaugoti. Kaip turėtų tada nusivilti žmogus, pabudęs dvasios gyvenimui. Jis geriau jau trokštų dar pamiegoti įprastinėje tvarkoje. Juk jis nežino, kas jo laukia, kokios pasekmės tyko jo iš seniau! Arba kaip žmonės sako: „Ką teks ištaisyti“.

Nesirūpinkite! Kai tik pabusi, išmintingoje Kūrinijos sąrangoje tau bus parodytas kelias, kurį nutiesia gerų ketinimų jėga, sušvelninanti arba visai į šalį nustumianti karmos nulemtus pavojus. Tai jau paaiškinau.

Tėvo Dvasia net ir tai įdavė tau į rankas. Gerų ketinimų jėga sukuria aplink tave ratą, kuris gali išsklaidyti arba bent jau stipriai susilpninti besiveržiantį blogį, tarsi tai būtų oro sluoksnis, apsaugantis žemės rutulį.

Gerų ketinimų jėgą, šią stiprią apsaugą, augina ir skatina tylėjimo galia.

Todėl dar kartą primygtinai šaukiu tiems, kurie ieško: „Išlaikykite savo minčių židinį švarų ir visų pirma mokykitės didžios tylėjimo galios, jei norite eiti aukštyn“.

Tėvas jums jau suteikė viskam jėgas! Jums tereikia jomis naudotis!