Gralio Žinia, Tiesos Šviesoje

Skaitimo testas

DOROVĖ

Virš žmonijos tarsi susitvenkė tamsūs audros debesys. Atmosferoje tvyro tvankuma. Tingūs, prislopinti žmonių pojūčiai. Labai stipriai įtempti tik nervai. Juos dirbtinai sudirgino saviapgaulė, neteisingas auklėjimas, klaidingi nusistatymai. Visa tai veikia jausmų ir instinktų gyvenimą.

Šiuo požiūriu šiandienos žmogus nėra normalus: jis turi liguistą, dešimteriopai padidintą seksualinį instinktą, kuriam jis, naudodamas šimtus formų ir būdų, siekia sukurti kultą, tapsiantį visos žmonijos pražūtimi.

Visa tai yra užkrečiama ir bėgant laikui plinta tarsi maro alsavimas, veikdamas net tuos, kurie dar mėšlungiškai įsikibę stengiasi laikytis idealo, šmėsčiojančio jų slaptose sąmonės kertelėse. Į šį idealą jie viltingai tiesia savo rankas, tačiau, vos tik jų žvilgsnis nukrypsta į aplinką, nuleidžia jas dūsaudami, nusivylę, netekę vilties.

Apimti bejėgiškumo jausmo jie su siaubu stebi, kokiu milžinišku greičiu niaukiasi supratimas apie tai, kas yra moralė ir blogi įpročiai, kaip nyksta sugebėjimas atskirti tikra nuo netikra, keičiasi suvokimas: dar neseniai pasibjaurėjimą bei panieką kėlę dalykai dabar labai greitai priimami kaip visiškai natūralūs ir niekas tuo net nesistebi.

Tačiau taurė greitai prisipildys. Laukia baisus prabudimas!

Jau dabar šios juslių čaižomos masės kartais nejučia, visiškai nesąmoningai droviai susigūžia. Kurią ne kurią širdį akimirkai sukausto netikrumas, tačiau jos nepabunda ir aiškiai nesuvokia savo negarbingo elgesio. Tada pasireiškia dvigubas uolumas, siekiant tokią „silpnybę“, „paskutinę“ pasenusio mąstymo „liekaną“, užgožti arba jos atsikratyti.

Pažanga turi vykti bet kokia kaina. Tačiau žengimas pirmyn galimas dviem kryptimis. Aukštyn arba žemyn. Priklausomai nuo to, kaip pasirenkama. Dabar gi didžiuliu greičiu riedama žemyn. Išmuš valanda, kai lekiantieji žemyn, sutikę stiprų pasipriešinimą, bus sutriuškinti susidūrimo smūgio.

Šioje slegiančioje atmosferoje vis tirščiau tvenkiasi nelaimę nešantys audros debesys. Kiekvieną akimirką galima sulaukti pirmojo žaibo, kurio tvykstelėjimas perskros ir išsklaidys tamsą, o liepsna negailestingai ir ryškiai apšvies tai, kas labiausiai paslėpta, suteiks išsilaisvinimą tiems, kurie siekia Šviesos ir aiškumo. Tačiau tiems, kurie nenori Šviesos, neš pražūtį.

Kuo ilgiau debesis kaups tamsą ir sunkį, tuo ryškesnis ir labiau gąsdinantis bus debesies pagimdytas žaibas. Migdantis, minkštas oras, savo tingumo klostėse slepiantis sėlinantį geidulingumą, išsisklaidys, nes pagal gamtos dėsnius po pirmojo žaibo visuomet padvelkia šviežio, gaivaus oro gūsis, atnešantis naują gyvenimą. Staiga šaltame Šviesos aiškume prieš pasibaisėjusios žmonijos akis bus demaskuotos visų tamsios fantazijos išgamų veidmainiškos melagystės.

Sielos pabudimas bus panašus į galingos perkūnijos trenksmą, kurio dėka ant suminkštėjusio grunto galės išsilieti gyvas nesudrumstos Tiesos šaltinio vanduo. Aušta laisvės diena! Tai bus išsivadavimas iš tūkstantmečiais egzistavusio ir dabar savo suklestėjimo viršūnę pasiekusio nedorovingumo jungo.

Apsidairykite! Atidžiai pažvelkite į knygas, šokius, drabužius! Sugriaudamas visus barjerus tarp dviejų lyčių, dabartinis laikas labiau negu bet kada stengiasi sistemingai drumsti jausmų tyrumą, o tada juos iškreipti, uždėti klaidinančias kaukes ir pagaliau, jeigu tik įmanoma, uždusinti.

Kylančias abejones žmonės nuslopina gražiomis kalbomis, kurios, giliau pažvelgus, kyla iš viduje vibruojančių seksualinių instinktų, kad begale būdų, sumaniai ir negudriai, atvirai ir užslėptai, suteiktų naujo peno savo geiduliams.

Kalbama apie laisvos, savarankiškos žmonijos pradžią, apie vidinės tvirtybės vystymą, apie kūno kultūrą, nuogumo grožį, sutaurintą sportą, auklėjimą, gyvai atsispindintį žodžiuose „Tyram viskas tyra!“, trumpai tariant, apie žmonių giminės iškėlimą, atmetant „perdėtą“ drovumą tam, kad būtų sukurtas kilnus, laisvas ateities žmogus! Vargas tam, kuris išdrįs paprieštarauti! Ūžiant miniai toks drąsuolis kaip mat bus užmėtytas pamokymais, panašiais į teiginius, esą tik netyros mintys galinčios paskatinti įžvelgti tame „kažką blogo“!

Beprotiškas pūvančio vandens verpetas, iš kurio plinta nuodijanti, slopinanti atmosfera. Ji tarsi morfijaus sukeltas svaigulys gimdo jusles klaidinančias apgaules, į kurias leidžiasi įviliojami tūkstančių tūkstančiai, kol galiausiai nusilpę jose paskęsta.

Brolis nori pamokyti seserį, vaikai – tėvus. Lyg potvynio banga užlieja žmones, o bangų mūša susidaro ten, kur jūroje lyg uolos stovi keli susipratusieji, apimti pasišlykštėjimo. Į juos kabinasi daugelis tų, kurių jėgos šiame šėlsme baigia išsekti. Gera jas matyti, tas mažas grupeles, išnirusias tarsi oazės dykumoje. Jos gaivina ir žada ramybę bei poilsį keliautojui, kuris sunkiai įveikė pražūtimi grasinančią smėlio audrą.

Tai, kas šiandien, dangstant gražiomis kaukėmis, skelbiama kaip pažanga, yra ne kas kita, kaip užslėptas begėdiškumo skatinimas, bet kokios aukštesnės pajautos žmoguje nuodijimas. Tai pati didžiausia kada nors žmogų ištikusi epidemija. Ir keista: atrodo, jog daugelis tik ir laukė įtikinamo preteksto, kad galėtų patys save pažeminti. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių tuo labai džiaugiasi!

Tačiau tie, kurie žino Visatoje veikiančius dvasinius dėsnius, su pasibjaurėjimu nusisuks nuo šiandieninių siekių. Kaip pavyzdį pasitelkime vieną „nekalčiausių“ malonumų: „šeimynines pirtis“.

„Tyram viskas yra tyra!“ Tai skamba taip gražiai, kad, prisidengus šiuo maloniu skambesiu, galima kažką sau leisti. Tačiau atidžiai pažvelkime į vienoje tokių pirčių vykstančius paprasčiausius subtiliuosius procesus. Tarkime, joje susirinko trisdešimt skirtingos lyties asmenų, iš kurių dvidešimt devyni iš tikrųjų visais atžvilgiais yra tyri. Šią prielaidą, beje, iš karto tektų atmesti kaip visiškai neįmanomą, nes viskas greičiausiai yra atvirkščiai, nors ir tai retai pasitaiko. Tačiau tebūnie ši prielaida teisinga.

Regimi vaizdai vienam asmeniui, trisdešimtajam, sukelia netyras mintis, nors galbūt jo elgesys išlieka visiškai korektiškas. Šios mintys subtiliajame plane tuojau pat virsta gyvomis minčių formomis, kurios juda paskui stebėjimo objektą ir prie jo prikimba. Tai yra suteršimas, nesvarbu, ar jis kažkaip išreiškiamas žodžiais ir veiksmais, ar ne!

Asmuo, kurį tai liečia, nešiosis su savimi šį purvą, o šis trauks prie savęs aplink klajojančias panašias minčių formas. Tokiu būdu purvas aplink tą žmogų vis tirštės ir tirštės, kol galiausiai pradės veikti ir nuodyti jį nešiojantįjį kaip parazituojantis vijoklis, dažnai sunaikinantis net sveikiausią medį.

Tokie subtilieji procesai vyksta taip vadinamose „nekaltose“ šeimyninėse pirtyse, visuomeniniuose žaidimuose, šokiuose ir pan.

Reikia susimąstyti ir apie tai, kad į tokias pirtis ir kitas pramogas neabejotinai renkasi būtent tie, kurie per tokias apžiūras tiesiogiai siekia ypatingo savo minčių ir jausmų sužadinimo! Koks purvas tokiu būdu kaupiamas, nesunku paaiškinti, nors materialiajame plane jokie pokyčiai nepastebimi.

Lygiai taip pat savaime suprantama, kad šis nuolat didėjantis ir tirštėjantis geidulingų minčių formų debesis pamažu paveiks daugybę žmonių, kurie patys tokių dalykų neieško. Iš pradžių silpnai, vėliau vis stipriau ir gyviau jiems kils panašios mintys, nuolat gaunančios peno iš taip vadinamos „pažangos“ juos supančioje aplinkoje. Taip vienas po kito šie žmonės nuslysta į tirštą tamsią srovę, kurioje tikrojo tyrumo ir moralės suvokimas vis labiau niauksis, kol pagaliau viską pasiglemš visiškos tamsos gelmė.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į štai tokius dalykus ir galvoti, ką daryti su šiais išvešėjusiais augliais, nes jie yra ne kas kita, kaip perykla, į kurią savo mintis gali sumesti užkrėstos nedorovingų žmonių išperos! Tada šios mintys išsikerojusios šauna aukštyn ir išsilieja virš visos žmonijos, ją niokodamos bei kurdamos vis naujas peryklas, susijungiančias į milžinišką šlykščių auglių lauką, nuo kurio sklinda nuodingas alsavimas, dusinantis visa, kas gera.

Išsivaduokite iš šio kvaitulio, kuris lyg narkotikai apgaulingai žada jus sustiprinti, bet iš tiesų atneša suglebimą ir pražūtį!

Nors ir liūdna, tačiau gana natūralu, kad pirmiausiai būtent moteriškoji lytis vėl peržengia visas ribas ir savo apranga be skrupulų nusmuko iki kekšiškumo.

Tai tik įrodo, jog subtiliųjų procesų išaiškinimas yra teisingas. Būtent moteris, gamtos apdovanota stipresniu gebėjimu jausti, pati pirmoji ir giliau įgeria šiuos užkrėsto subtilaus minčių formų pasaulio nuodus, pati to net nesuvokdama. Tokių pavojų akivaizdoje ji yra pažeidžiamesnė, todėl įtraukiama pirmiausiai ir tada nesuprantamai greitai bei akivaizdžiai peržengia bet kokias ribas.

Neveltui sakoma: „Bloga moteris yra blogesnė už blogą vyrą!“ Ši taisyklė galioja bet kokiu atveju, ar tai būtų žiaurumas, neapykanta, ar meilė! Moters elgsena visuomet yra ją supančio subtilaus pasaulio produktas! Žinoma, ir čia būna išimčių. Juk moters atsakomybės niekas nepanaikina. Ji juk gali stebėti ją šturmuojančius įspūdžius ir savo valia reguliuoti norus bei savo veiksmus, jei … tik to nori! Deja, didžioji dauguma to nedaro, o tai ir yra moteriškosios lyties klaida, kylanti dėl absoliutaus šių dalykų neišmanymo.

Dabarčiai blogiausia yra tai, kad moteris savo rankose iš tiesų laiko tautos ateitį. Moteris kuria ją, nes palikuonims jos dvasinė būsena reikšmingesnė negu vyro. Kokį nuosmukį atneš ateitis! Neišvengiamai! To nesustabdys ginklai, pinigai ir išradimai. Net gerumas bei sumani politika. Reikia pasitelkti radikalesnes priemones.

Tačiau ši baisi kaltė tenka ne vien moteriai, kuri visuomet bus tik veidrodinis minčių formų pasaulio, tvyrančio virš jos tautos, atspindys. To negalima pamiršti. Būkite atidūs ir gerbkite moterį kaip tokią, o ji pagal tai formuosis, taps tuo, ką jūs joje matysite. Tokiu būdu prikelsite visą savo tautą!

Tačiau prieš tai tarp moterų turi įvykti didelis persitvarkymo procesas. Dabar gi jos yra tokios, kad išgijimas įmanomas tik atlikus nuodugnią operaciją, kuomet negailestingos, galingos intervencijos metu aštriu peiliu bus pašalintas ir įmestas į ugnį kiekvienas auglys, kad negalėtų sunaikinti visų likusių sveikų dalių!

Į šią būtiną visos žmonijos operaciją nesustabdomai skuba dabartinis laikas. Eidamas vis greityn ir greityn jis artina šį momentą. Tai bus skausminga ir baisu, bet pabaigoje laukia išgijimas. Tik tada išauš laikas kalbėti apie dorovingumą. Šiandien tai nuaidėtų lyg žodžiai, ištarti audroje.

Tačiau tada jau bus praėjusi valanda, kai nuodėmių Babelis žlugo, nes griuvo, supuvęs iš vidaus. Tada būkite atidūs moteriškajai lyčiai! Jos veiksmai visada jums parodys, kokie esate, nes savo subtilesnės pajautos dėka ji gyvena taip, kaip to nori minčių formos.

Minėta aplinkybė užtikrina, kad, jaučiant ir mąstant tyrai, moteriškumas pats pirmasis suskubs link tauraus žmogaus idealo. Tuomet dorovingumas išsiskleis visu savo gražiausiu tyrumu.