Gralio Žinia, Tiesos Šviesoje

Skaitimo testas

VEDLIO ŠAUKIMASIS

Atidžiau pažvelkime į žmones, kurie šiandien itin energingai ieško dvasinio vedlio ir, iškilmingai nusiteikę, laukia jo pasirodymo. Jie mano, jog yra puikiai dvasiškai pasiruošę, kad galėtų jį atpažinti ir išgirsti jo žodžius!

Ramiai pažvelgę pamatysime labai daug prieštaravimų. Pavyzdžiui, Kristaus misija keistai paveikė tiek daug žmonių. Jie susikūrė iškreiptą vaizdą. Priežastys, kaip paprastai, glūdi neteisingame savęs vertinime, puikybėje.

Viena vertus, vietoje ankstesniojo gilios pagarbos jausmo, savaime suprantamo begalinio atstumo ir griežtos ribos santykyje su Dievu išlaikymo atsirado verkšlenantis prašinėjimas, kurio tikslas – tik gauti, visiškai nenorint kažką daryti patiems. Raginimą „melskis“ žmonės suprato, tačiau apie tai, kad šalia yra dar ir žodžiai „dirbk“, „dirbk su savimi“, niekas nenori žinoti.

Kita vertus, žmonės mano, jog, būdami tokie savarankiški, tokie nepriklausomi, viską gali padaryti patys, o įdėję šiek tiek pastangų – netgi pasiekti Dieviškumą.

Yra daugybė žmonių, kurie tik reikalauja ir laukia, kad Dievas vykdytų visas jų užgaidas. Kartą jau pasiuntęs savo Sūnų, Jis, esą, įrodė, kaip Jam svarbu, kad žmonija artėtų prie Jo, taigi, kad Jam galbūt jos net reikia!

Kur bepažvelgsi, visur tik puikybė ir jokio nuolankumo. Trūksta teisingo savęs vertinimo.

Pirmiausiai būtina, jog žmogus nužengtų nuo savo dirbtinai sukurtos aukštybės tam, kad galėtų tiesų būti žmogumi ir, kaip žmogus, pradėtų kilti.

Tačiau vietoj to, kad abejomis kojomis tvirtai ir saugiai stovėtų ant žemės, šiandien jis, apimtas dvasinės puikybės, sėdi kalno papėdės medyje. Nenulipęs ar nenukritęs nuo medžio, jis niekada taip ir negalės įkopti į kalną.

Galbūt per tą laiką visi tie, kurie žemėje po jo medžiu ramiai ir protingai ėjo savuoju keliu ir į kuriuos jis pasipūtęs žiūrėjo iš aukšto, jau pasiekė kalno viršūnę.

Tačiau įvykiai patys ateina jam į pagalbą; mat, gana greitai medis nuvirs. Galbūt tada iš svaiginančio aukščio taip neminkštai ant žemės nusileidęs žmogus atsikvošės. Tačiau tada tas laikas jam bus lemiamas, jam nebeliks nė valandos, kurią galėtų praleisti veltui.

Dabar daugelis žmonių galvoja, kad viskas ir toliau gali tekėti sena vaga, kaip kad vyko tūkstančius metų. Plačiai ir patogiai sėdi jie savo krėsluose ir laukia stipraus vedlio.

Tačiau kaip jie įsivaizduoja tą vedlį! Tai iš tiesų apgailėtina.

Pirmiausiai jie laukia arba, sakykime tiesiai, reikalauja, kad vedlys kiekvienam asmeniškai paruoštų kelią į Šviesą! Jis privalo stengtis kiekvienos konfesijos pasekėjui nutiesti tiltus, vedančius tiesos keliu. Jis privalo padaryti, kad viskas būtų taip lengva ir suprantama, jog kiekvienas galėtų be vargo suvokti. Jis turi taip parinkti žodžius, kad jų teisingumas iš karto įtikintų jaunus ir senus visų luomų atstovus.

Vedlys yra netikras, jei tik žmogui pačiam reikia stengtis ir pačiam galvoti. Nes jei jau jis pašaukiamas, kad savo žodžiu vestų ir parodytų teisingą kelią, tai savaime suprantama, jog privalo stengtis dėl žmonių. Tai jo pareiga, žmones įtikinti, pažadinti! Juk Kristus tam paaukojo ir savo gyvenimą.

Taigi, tie, kurie šiandien mąsto, kad stengtis net nereikia, artėja prie „Per vėlu“! O tokių, kurie panašūs į kvailokas mergeles, yra daug.

Vedlys tikrai jų nebudins, o tik leis ramiai miegoti toliau, kol vartai užsivers ir jie nebegalės rasti išėjimo į Šviesą, kadangi laiku nesugebėjo išsivaduoti iš materijos, nors tokį kelią jiems buvo nurodę vedlio žodžiai.

Žmogus nėra toks vertingas, kokiu save įsivaizduoja. Dievui jo nereikia, tačiau jam reikia savojo Dievo!

Kadangi žmonija, pasiekusi taip vadinamą pažangą, šiandien jau nebežino, ko ji iš tiesų nori, jai teks pagaliau sužinoti, ką ji privalo!

Beieškodama, o taip pat išdidžiai kritikuodama žmonija praeis pro šalį, kaip tai jau įvyko kažkada, kai tiek daug žmonių praėjo pro , kurio atėjimui buvo viskas paruošta per apreiškimus.

Kaip galima taip įsivaizduoti dvasinį vedlį!?

Jis nedarys žmonijai nė menkiausių nuolaidų ir reikalaus visur, kur tik laukiama, kad jis duotų!

Tačiau tas žmogus, kuris rimtai mąsto, iš karto atpažins, kad būtent šiame griežtame, beatodairiškame atidaus mąstymo reikalavime glūdi tai, ko reikia giliai savo dvasios tingume įstrigusios žmonijos išgelbėjimui! Kad būtų suprasti jo žodžiai, vedlys iš pat pradžių reikalauja dvasios gyvybingumo, rimto noro, pastangų. Taip jis jau pačioje pradžioje žaismingai atskiria grūdus nuo pelų. Tai savaiminis vyksmas, kaip ir Dieviškuosiuose Įstatymuose. Žmonėms atseikėjama tiksliai pagal tai, ko jie iš tikrųjų nori.

Tačiau dar yra ir ypatingai lakią vaizduotę turinčių žmonių rūšis!

Tenka skaityti, jog šie žmonės susikūrė visai kitokį vedlio paveikslą. Tačiau jis ne mažiau groteskiškas, nes jie įsivaizduoja, kad vedlys yra … dvasios akrobatas!

Šiaip ar taip, tūkstančiai žmonių mano, kad aiškiaregystė bei aiškiagirdystė ir panašiai yra didžiulė pažanga, nors iš tikrųjų taip nėra. Šie išmokti, išugdyti, net įgimti gebėjimai niekada negalės pakilti virš šios žemės. Jie yra praktiškai beverčiai, kadangi žemai esantis jų veikimo laukas net negali pretenduoti į aukštį.

Negi norima padėti žmonijai pakilti, demonstruojant to paties lygmens subtiliuosius dalykus arba mokant ją matyti bei girdėti?

Tai neturi nieko bendro su tikruoju dvasios pakylėjimu. Lygiai taip pat maža iš to naudos ir žemiškajam gyvenimui! Tai tiesiog dvasios kūrinėliai ir ne daugiau, įdomūs pavieniams žmonėms, tačiau neturintys jokios vertės visai žmonijai!

Gana lengva suprasti, kad tokie žmonės trokšta ir tokios pačios rūšies vedlio, kuris galiausiai geba daugiau negu jie patys.

Daug yra tokių, kurių juokingi įsivaizdavimai siekia dar toliau. Tačiau jie į viską žvelgia be galo rimtai.

Tokiems, pavyzdžiui, tikros vedlystės įrodymu ir netgi pagrindine sąlyga tampa faktas, kad vedlys negali peršalti! Apie vedlį, kuris gali peršalti, negali būti nė kalbos, nes, jų nuomone, idealiam vedliui peršalti nedera. Bet kokiu atveju stipruolio dvasia turi būti aukščiau šių smulkmenų.

Galbūt tai skamba kiek dirbtinai bei juokingai, bet visa tai žinoma iš faktų. Visgi tai reiškia silpną ankstesnio šauksmo pasikartojimą: „Esi Dievo Sūnus, tai padėk pats sau ir nulipk nuo kryžiaus“ – šiandien taip šaukiama dar akiratyje nepasirodžius vedliui!

Vargšai, neišmanėliai! Anaiptol nėra didis tas, kuris taip vienpusiškai išlavina kūną, kad šis, paklusdamas dvasiai, laikinai tampa nejautrus. Tokiais besižavintys yra panašūs į praeitų šimtmečių vaikus, kurie atviromis burnomis ir blizgančiomis akimis sekdavo klajojančių juokdarių triukus, degdami karštu noru išmokti daryti tą patį.

Dabar daugybė taip vadinamų dvasios ir Dievo ieškotojų dvasinėje sferoje yra pažengę ne toliau negu anų laikų vaikai šioje visiškai žemiškoje srityje!

Mąstykime toliau. Senais laikais klajojantys artistai, apie kuriuos ką tik kalbėjau, vis tobulėjo ir tapo akrobatais cirkuose, varjete. Jų sugebėjimai pasiekė stulbinančias aukštumas ir dar šiandien tūkstančiai išlepintų žmonių vis su nauja nuostaba ir išgąsčio virpuliu kasdien stebi jų pasirodymus.

Bet ar jie gauna sau iš to naudos? Kas po tokių valandų jiems lieka? Nepaisant to, kai kurie akrobatai pasirodymuose rizikuoja net savo gyvybe. Absoliučiai nieko; nes net pasiekus aukščiausią tobulumą visi šie dalykai amžinai liks tik varjete ir cirko rėmuose. Jie visada tarnaus tik malonumams, bet niekada neduos žmonijai naudos.

Tačiau tokios pat rūšies akrobatiniai triukai dvasinėje srityje dabar tapo didžiojo vedlio atrankos kriterijumi!

Leiskite tokiems žmonėms turėti dvasinius klounus! Gana greitai jie suvoks, į kur tai veda! Juk jie net nežino, ko siekia, įsivaizduodami, jog didis yra tik tas, kurio dvasia taip valdo kūną, kad pastarasis pamiršta, kas yra liga!

Kiekvienas toks išlavėjimas yra vienpusis, o vienpusiškumas atneša tik liguistumą ir ligas! Ne dvasia stiprinama tokiais dalykais, bet silpninamas kūnas! Pusiausvyra, reikalinga sveikai kūno ir dvasios harmonijai, yra pažeidžiama. Dėl šios priežasties dvasia daug anksčiau išsilaisvina iš kūno, kuris buvo engiamas ir todėl daugiau nebegali užtikrinti stipraus, sveiko rezonanso, būtino jos žemiškajam gyvenimui. Dvasiai pritrūksta žemiškojo gyvenimo ir ji, būdama nebrandi, keliauja į anapusybę. Žemiškąjį gyvenimą jai teks gyventi dar kartą.

Tai tik dvasios triukai ir nieko daugiau, bet už juos mokėti turi žemiškasis kūnas, kuris iš tikrųjų privalo padėti dvasiai. Kūnas reikalingas, kad dvasia galėtų vystytis. Silpninamas ir engiamas, jis tampa dvasiai nenaudingu, nes jo išspinduliavimas yra tiesiog per silpnas, kad suteiktų dvasiai pilną pajėgumą, reikalingą jai materialiame pasaulyje.

Jei žmogus nori užgniaužti ligą, jo dvasia turi perduoti kūnui stiprų ekstazės impulsą, palyginamą su skausmą galinčia išstumti baime, kurią vaikas jaučia dantų gydytojui.

Vieną, o galbūt net ir kelis kartus tokia susijaudinimo būsena kūnui nepakenks. Tačiau jei ji bus dažna ar pastovi, kūnui darys rimtą žalą.

Jei taip daro arba pataria vedlys, jis nevertas juo būti, kadangi prasižengia natūraliems Kūrinijos dėsniams. Žemės žmogus privalo saugoti savo kūną kaip jam patikėtą turtą ir stengtis sukurti sveiką harmoniją tarp dvasios ir kūno. Jei vienpusiškas engimas tą harmoniją pažeidžia, tuomet tai yra ne pažanga, ne kilimas, bet kliuvinys vykdant savo užduotį žemėje ir, apskritai, materialiame pasaulyje. Dvasia netenka savo galios veikti materijoje, nes tam jai bet kokiu atveju reikalinga ne pavergto, bet harmonijoje su dvasia funkcionuojančio žemės kūno jėga!

Tas, kuris dėl šių priežasčių vadinamas mokytoju, yra blogesnis už mokinį, neturintį nuovokos apie žmogaus dvasios uždavinius bei evoliucijos būtinumą! Jis yra dvasios kenkėjas.

Žmonės pakankamai greitai ir skausmingai suvoks savo kvailumą.

Tačiau kiekvieno netikro vedlio laukia karti patirtis! Jo kilimas anapusybėje galės prasidėti tik tada, kai susivoks paskutinysis iš visų tų, kuriuos jis savo dvasiniais žaidimais sustabdė ar net suklaidino. Tol, kol jo knygos, raštai darys poveikį žemėje, tol jis ten bus laikomas, net jeigu per tą laiką spėjo suprasti savo klaidas.

Tas, kuris pataria mokytis okultizmo, žmonėms vietoj duonos duoda akmenis, parodydamas, jog neturi nė menkiausio supratimo nei apie tai, kas iš tikrųjų vyksta anapusybėje, nei apie visą pasaulio vyksmą.