Gralio Žinia, Tiesos Šviesoje

Skaitimo testas

KO IEŠKOTE JŪS?

Ko ieškote jūs? Atsakykite, ką reiškia tas pašėlęs veržimasis? Lyg audra prašniokščia jis per pasaulį ir knygų potvynis užlieja tautas. Mokslininkai rausiasi senuose raštuose, tyrinėja, laužo galvas iki visiško dvasinio išsekimo. Pranašai pasirodo tam, kad įspėtų, pažadėtų … tarsi karštinei apėmus iš visų pusių staiga norima skleisti naują šviesą!

Toks šėlsmas siaučia dabar virš sujauktos žmonijos sielos, ne stiprinantis ir atgaivą nešantis, bet svilinantis, sekinantis, siurbiantis paskutines jėgas, kurios šioje dabarties tamsybėje jai dar buvo likę.

Kur ne kur pasigirsta kuždėjimas, šnabždesys apie vis stiprėjantį laukimą kažko ateinant. Neramus kiekvienas nervas, įtemptas nesąmoningo ilgesio. Viskas kunkuliuoja ir verda, o virš viso to niūriai mintydamas tvyro kažkoks apkvaitimas. Pragaištingumas. Ką jis pagimdys? Sumaištį, prislėgtumą ir pražūtį, jei nebus perplėštas tamsos sluoksnis, kuris šiuo metu dvasiškai apgobęs laiko žemės rutulį ir savo minkštoje purvinos pelkės klampynėje įsiurbia bei uždusina kiekvieną kylančią šviesią mintį, nespėjus jai sutvirtėti, kuris baisiu liūno tylėjimu dar užuomazgoje nuslopina, sugriauna, sunaikina kiekvieną gerą norą, nespėjus jam virsti veiksmu.

Ieškančiųjų šviesos šauksmas, kuriame slypi jėga, galinti išsklaidyti dumblą, yra nukreipiamas. Jis nuaidi garsui nepralaidžiais skliautais, stropiai statytais būtent tų, kurie mano, jog padeda. Jie vietoj duonos siūlo akmenis!

Pažiūrėkite į nesuskaičiuojamas knygas:

Jos ne atgaivina, bet tik nuvargina žmogaus dvasią! Ir tai įrodo, kad visa, kas siūloma, yra bergždžia. Mat, kas vargina dvasią, niekuomet nebus teisinga.

Dvasinė duona atgaivina iš karto, Tiesa suteikia atgaivą, o Šviesa – gyvybinių jėgų!

Visgi paprasti žmonės netenka vilties pamatę, kokiais mūrais vadinamasis dvasios mokslas apjuosė anapusybę. Kas iš paprastųjų gali suvokti moksliškus sakinius, svetimus išsireiškimų būdus? Negi anapusybė prieinama tik dvasios mokslų atstovams?

Ir čia dar kalbama apie Dievą! Negi aukštąją mokyklą reikia įsteigti vien tam, kad joje būtų galima įgyti sugebėjimą atpažinti Dievybės sąvoką? Kur veda ši manija, kurios šaknys didžiąja dalimi glūdi puikybėje?

Nuo vienos vietos prie kitos lyg apsvaigę svirduliuoja skaitytojai ir klausytojai, pasimetę, nelaisvi savo viduje, vienašališki, nes juos nukreipė nuo paprasto kelio.

Klausykite, netekusieji vilties! Pažvelkite, rimtai ieškantieji: kelias į aukščiausiąją Tiesą duotas kiekvienam žmogui! Išsimokslinimas neatveria tam vartų!

Ar gi Kristus Jėzus, didysis kelrodis tikrajame kelyje į Šviesą, savo pasekėjus pasirinko iš mokytų fariziejų tarpo? Tarp rankraščių tyrinėtojų? Jis paėmė juos iš paprastos, kuklios aplinkos, kadangi pastariesiems nereikėjo kovoti su ta didžia klaida, teigiančia, jog kelias į Šviesą yra sunkus, tad didelių pastangų reikalauja ir mokymasis juo eiti.

Ši mintis yra didžiausias žmogaus priešas, ji – melas!

Tad grįžkime nuo viso šio moksliškumo prie to, kas žmoguje švenčiausia ir kas nori būti pilnai suvokta! Pamirškite mokslą, nes jis – žmogaus smegenų produktas, todėl yra ir visada išliks neišbaigtas.

Pamąstykite, kaip gi mokslas, kurio buvo taip sunkiai mokytasi, galėtų vesti į Dieviškumą? Kas apskritai yra žinojimas? Žinojimas yra tai, ką gali suvokti smegenys. Tačiau kokia siaura ir ribota yra smegenų suvokimo galia, tampriai susijusi su erdve ir laiku. Žmogaus smegenys visgi negali suvokti amžinybės ar begalybės prasmės. Būtent to, kas absoliučiai neatsiejama nuo Dieviškumo.

Smegenys nuščiūva tos nesuprantamos jėgos, persmelkiančios visa, kas egzistuoja, akivaizdoje. Jėgos, kuri yra ir smegenų veiklos šaltinis, kurią visi kasdien, kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką junta lyg kažką, kas yra savaime suprantama. Jėgos, kurią net mokslas pripažino egzistuojant, tačiau pastangos ją suvokti, suprasti smegenimis, taigi, protu ir žinojimu, yra tuščios.

Smegenų – mokslo kertinio akmens ir įrankio – veikla yra nepakankama, todėl savaime suprantama, jog šis ribotumas būdingas jų sukurtiems kūriniams, taigi, ir visiems mokslams. Todėl mokslas puikiai tinka antriniam, geresniam supratimui, rūšiavimui ir skirstymui viso to, kas gaunama iš kūrimo jėgos, kuri yra pirminė. Tačiau tol, kol mokslas taip tvirtai remiasi protu, taigi, smegenų suvokiamąja galia, norėdamas dominuoti ir kritikuoti, jis privalės pripažinti savo bejėgiškumą.

Dėl šios priežasties mokytumas ir į jį orientuota žmonija liks įstrigusi detalėse, nors kiekvienam žmogui, tarsi dovaną nešiojančiam savyje didžiąją, nesuvokiamą visumą, suteikta galimybė be varginančio mokymosi pasiekti tai, kas tauriausia ir aukščiausia!

Tad šalin šias nereikalingas dvasios vergystės kančias! Didysis Mokytojas neveltui mums sakė: „Būkite kaip vaikai!“

Tas, kuris savyje nešiojasi tvirtą gėrio troškimą ir stengiasi, kad mintys būtų tyros, jau rado kelią į Šviesą! Tuomet jis gaus ir visa kita. Jam nereikės nei knygų, nei dvasinių pastangų, nei askezės, nei vienatvės. Jis bus sveikas kūnu ir siela, išsilaisvinęs iš liguistų apmąstymų varžtų, nes bet koks perdėjimas kenkia. Privalote būti žmonės, o ne šiltnamių augalai, kurie dėl vienpusiško išsivystymo neišlaiko pirmo vėjo pūstelėjimo!

Pabuskite! Apsižvalgykite! Įsiklausykite į save! Vien tik tai gali atverti kelią!

Nekreipkite dėmesio į bažnyčių ginčus. Didysis Tiesos nešėjas Kristus Jėzus, Dieviškosios Meilės įsikūnijimas, neklausė konfesijos. Kas apskritai šiandien yra konfesijos? Laisvos žmogaus dvasios pririšimas, jumyse glūdinčios Dieviškosios kibirkšties pavergimas; dogmos, kurios stengiasi Kūrėjo kūrinius ir Jo didelę Meilę įsprausti į žmogiškų reikšmių formas – visa tai reiškia Dieviškumo tempimą žemyn, sistemingą Jo nuvertinimą.

Tai atstumia kiekvieną rimtą ieškotoją, nes jis tiesiog nebegali savyje patirti didžiosios tikrovės. Tiesos ilgesys tampa beviltišku, kol galiausiai toks ieškotojas nusivilia tiek savimi, tiek pasauliu!

Tad pabuskite! Sugriaukite savyje dogmatiškų mūrų sienas, nusiplėškite nuo akių raiščius, kad jus galėtų pasiekti neiškreipta, skaisti aukščiausioji Šviesa. Džiūgaudama pakils tada jūsų dvasia, džiūgaudama patirs ji visą didžiąją Tėvo Meilę, nežinančią žemiškojo proto apribojimų. Pagaliau suprasite, kad esate tos meilės dalis. Priimkite ją lengvai ir pilnai, susiliekite su ja ir tada kiekvieną dieną, kiekvieną valandą tarsi dovaną jusite savyje naują jėgą, kurios dėka pakilimas iš chaoso jums taps savaime suprantamu!