Gralio Žinia, Tiesos Šviesoje

Skaitimo testas

PABUSKITE!

Pabuskite, jūs, žmonės, iš sunkaus miego! Atpažinkite negarbingą naštą, kurią velkate, kuri neapsakomai stipriai slegia milijonus žmonių. Nusimeskite ją! Ar ji verta, kad būtų nešama? Nė vienos vienintelės sekundės!

Ką ji slepia? Pelus, kurie nuo Tiesos dvelktelėjimo baikščiai išsisklaido. Tuščiai iššvaistėte laiką ir jėgas. Tad nusimeskite jus kaustančias grandines, išsilaisvinkite pagaliau!

Žmogus, kuris nelaisvas savo viduje, net būdamas karaliumi amžinai išliks vergu.

Jūs susaistote save viskuo, ko trokštate išmokti. Pasvarstykite: mokydamiesi įspraudžiate save į svetimas, kitų išgalvotas formas, noriai pritariate svetimiems įsitikinimams. Tai, ką kiti savyje, sau patyrė, priimate kaip savo.

Pamąstykite: vienam nereiškia visiems! Kas vienam naudinga, kitam gali pakenkti. Kiekvienam – savas tobulėjimo kelias. Įrankiai tame kelyje – tai sugebėjimai, kuriuos žmogus turi savyje. Pagal juos jis privalo orientuotis, jais remtis! Jei to nedaro, lieka svetimas pats sau ir visada stovės šalia to, kas išmokta ir kas niekada negalės tapti gyva jame. Taip jis nepasieks jokių laimėjimų. Jis vegetuos, pažanga taps neįmanoma.

Įsidėmėkite tai, siekiantieji Šviesos ir Tiesos:

Kelią į Šviesą kiekvienas turi patirti savimi, turi pats jį atrasti, jei iš tiesų nori juo eiti. Žmogus pilnai suvokia tik tai, ką savimi patyrė, ką jautė, vykstant visiems pasikeitimams!

Skausmas ir džiaugsmas nuolatos pasibeldžia, kad padrąsintų, išjudintų dvasiniam pabudimui. Tuomet žmogus akimirkai tarsi išsivaduoja iš bet kokio kasdieninio gyvenimo menkumo ir tiek laimėje, tiek skausme intuityviai pajunta ryšį su dvasia, kuri prasiskverbia per visa, kas gyva.

Viskas yra gyvenimas, nieko nėra negyvo! Gerai tam, kuris tokias sąlyčio akimirkas pagauna, sulaiko ir nuo jų atsispiria kilti aukštyn. Tai darydamas jis privalo nesilaikyti už sustingusių formų, nes kiekvienas turi vystytis pats, iš savo vidaus.

Nesirūpinkite pašaipūnais, kuriems dvasinis gyvenimas dar svetimas. Tarsi apsvaigę, tarsi ligoniai stovi jie priešais Kūriniją, kuri mums tiek daug siūlo. Lyg aklieji, apgraibomis besistumiantys per žemiškąjį gyvenimą ir nematantys aplink save viso puikumo!

Jie pasimetę, jie miega, nes kaip gi kitaip dar galėtų žmogus teigti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato? Kad ten, kur jis savo akimis nieko negali pastebėti, nėra jokios gyvybės? Kad mirus kūnui nustoja egzistuoti ir jis pats vien todėl, kad, būdamas aklas, savo akimis negalėjo įsitikinti, jog yra atvirkščiai? Negi jis dar dabar iš daugelio dalykų nesužinojo, koks ribotas akių gebėjimas matyti? Negi nežino, kad pastarasis priklauso nuo smegenų gebėjimų, susijusių su laiku ir erdve? Kad būtent dėl šios priežasties jis savo akimis negali atpažinti to, kas yra erdvės ir laiko? Negi nė vienam iš šių pašaipūnų šie logiški proto argumentai nėra aiškūs? Dvasios gyvenimas, kurį galime vadinti ir anapusybe, juk yra tik tai, kas egzistuoja virš žemiškojo laiko ir erdvės skaičiavimų, todėl atpažinti jį galima tik einant tokiu pačiu keliu.

Tačiau mūsų akys nemato net to, kas išmatuojama laike ir erdvėje. Pagalvokime apie vandens lašą, kurio neginčytiną tyrumą liudija kiekvieno akis ir kuriame, stebint per mikroskopą, knibžda milijonai gyvybių, negailestingai kovojančių tarpusavyje ir naikinančių viena kitą. Ar kartais vandenyje ir ore negyvena akims neatpažįstamos, bet žmogaus kūną galinčios suardyti bacilos? Jos tampa matomos tik pasitelkus galingus prietaisus.

Kas dar drįs teigti, kad nepamatysite nieko naujo ir nežinomo, vos tik bus padidinta šių instrumentų galia? Sustiprinkite juos tūkstančius, milijonus kartų ir matymui nebus galo, jums atsivers vis nauji pasauliai, kurių prieš tai negalėjote nei matyti, nei jausti, nors jie egzistavo.

Logiškai mąstant, tokios pačios išvados peršasi viskam, ką iki šiol galėjo atrasti mokslas. Egzistuoja tik viena perspektyva – nuolatinės evoliucijos, bet ne pabaigos.

Kas gi yra anapusybė? Daugelį klaidina pats žodis. Anapusybė yra paprasčiausiai visa tai, ko negalima pažinti, naudojantis žemiškomis priemonėmis. Žemiškosios pagalbinės priemonės – tai akys, smegenys ir visos kitos kūno dalys, o taip pat instrumentai, padedantys toms kūno dalims dar aiškiau ir tiksliau atlikti savo funkcijas, jas išplėsti.

Taigi, galima būtų pasakyti, kad anapusybė yra tai, kas egzistuoja anapus mūsų kūniškų akių gebėjimo pažinti. Tačiau atskyrimo tarp šiapus ir anapus nėra! Tarp jų neegzistuoja jokia praraja! Viskas yra vientisa kaip ir visa Visata. Tiek per šiapus, tiek ir per anapus teka viena gyvenimo srovė, kuri viską apjungia ir kurios dėka viskas gyvena bei veikia. Iš to tampa aišku:

Jei viena dalis suserga, ligos poveikį pajunta kita dalis. Taip vyksta ir kūne. Tos dalies nesveikos substancijos, veikiamos panašumų traukos dėsnio, teka į susirgusią dalį, tuo dar labiau sustiprindamos ligą. Jei liga tampa nebeišgydoma, prasiveržia jėga, verčianti žūtbūt pašalinti sergančią grandį, kad dėl jos nebereikėtų nuolat kentėti visumai.

Todėl pakeiskite savo mąstymą. Nėra šiapus ir anapus, tėra tik vientisa būtis! Atskyrimo sąvoką sukūrė žmogus, negalėdamas visko matyti ir todėl įsivaizduodamas save regimos aplinkos centru. Tačiau žmogaus veikimo laukas yra didesnis. Dėl nesugebėjimo teisingai atskirti žmogus save stipriai apriboja, stabdo savo pažangą ir suteikia erdvės nežabotai fantazijai, kuriančiai baisius vaizdinius.

Ar reikia tada stebėtis pasekmėmis, kai daugelis tik nepatikliai šypsosi, o kitų gi liguistas garbinimas juos pačius paverčia vergais arba išsigimsta į fanatizmą? Ką dar galėtų stebinti žmonėse išsiauginta baimė, nedrąsus išgąstis?

Šalin visa tai! Kam ši kankynė? Sugriaukite barjerą, kurį statė žmonių klaidos ir kuris, beje, niekada neegzistavo! Iki šiolei puoselėtas klaidingas požiūris suteikia jums neteisingą pagrindą. Todėl jūsų pastangos, ant tokio pamato pastatyti tikrą tikėjimą, taigi, juo paremti vidinį įsitikinimą, bus tuščios. Jūs atsitrenksite į vietas, uolas, kurios privers susvyruoti, suabejoti, o gal net patiems sugriauti savo statinį, kad, galbūt nusiminę ar supykę, visko atsisakytumėte.

Jūs patirsite nuostolį, nes tai bus ne ėjimas pirmyn, bet stovėjimas vietoje arba žengimas atgal. Taip kelias, kuriuo vis tiek turėsite eiti, taps ilgesnis.

Kai pagaliau suvoksite Visatą kaip visumą, kokia ji iš tiesų yra, kai neatskirsite šiapus nuo anapus, tuomet jūsų kelias bus tiesus, tikrasis tikslas priartės, o kilimas teiks džiaugsmą bei pasitenkinimą. Daug geriau tada galėsite pajausti ir suprasti visas sąveikas, pulsuojančias gyvybe ir persmelkiančias vieningą visumą, kadangi visą vyksmą į priekį stumia ir palaiko viena jėga.

Tada jums nušvis Tiesos Šviesa!

Greitai atpažinsite, kad daugelio žmonių pašaipų priežastis – tik patogumai ir tingumas: mat jiems reikėtų stengtis, kad galėtų sugriauti tai, kas iki šiol išmokta bei išmąstyta, ir statyti tai, kas nauja. Kitiems tai tiesiog nepatogu, nes kėsinasi į įprastą gyvenimo būdą.

Pamirškite tokius, nebesiginčykite. Savo žiniomis padėkite tiems, kurių netenkina laikini malonumai, kurių siekiai žemiškoje būtyje yra didesni negu gyvulių, siekiančių tik prikišti savo pilvą.

Duokite tokiems pažinimą, kuris duotas jums, nenuslėpkite nė lašo; nes duodant jūsų žinojimas dėl grįžtamojo poveikio dar prasiplės, taps dar stipresnis.

Visatoje veikia Amžinas Dėsnis: tik duodant galima gauti, jei tai susiję su vertybėmis, kurios išlieka! Tai siekia taip giliai, prasismelkia per visą Kūriniją kaip Šventas jos Kūrėjo Priesakas. Duoti pamirštant save, padėti ten, kur reikia, suprasti artimojo kančią ir silpnybes reiškia – gauti, nes tai ir yra paprastas, teisingas kelias į Šviesą!

Ir jeigu to rimtai norėsite, tuoj pat jums bus duota pagalba, jėgos! Reikia vieno vienintelio giliai ir sąžiningai išjausto noro daryti gera, ir iš kitos, jums dabar dar nematomos pusės tarsi ugniniu kalaviju bus perkirsta siena, kurią iki šiol kaip barjerą statė jūsų pačių mintys; juk jūs ir anapusybė, kurios bijojote, kurią neigėte, ar kurios troškote, esate vienis, esate tampriai ir neatsiejamai susiję.

Pabandykite, juk jūsų mintys – tai pasiuntiniai, kuriuos išsiunčiate ir kurie sugrįžta sunkiai apkrauti jūsų pačių minčių turiniu, nesvarbu, ar tai būtų gėris, ar blogis. Tai vyksta! Galvokite, kad jūsų mintys – tai dvasioje besiformuojantys dalykai, dažnai išaugantys iki statinių, tveriančių ilgiau nei trunka žemiškasis jūsų kūno gyvenimas. Tada jums daug kas paaiškės.

Iš to seka, kad visiškai teisingi yra žodžiai: „nes kūriniai jų seka paskui juos“! Minčių dariniai – tai kūriniai, kurie kada nors jūsų lauks! Aplink jus jie suformuos šviesius arba tamsius ratus, kuriuos turėsite pereiti, kad patektumėte į dvasios pasaulį. Jokia apsauga, joks įsikišimas negalės padėti, nes apsispręsti privalote tik jūs. Jūs turite žengti patį pirmą žingsnį. Tas žingsnis nesunkus, reikia tiktai noro, kuris apie save paskelbia mintyse. Jūs savyje nešiojate tiek dangų, tiek ir pragarą.

Jūs galite nuspręsti, tačiau tada jau besąlygiškai priklausysite nuo savo minčių, savo norų! Jūs patys pasekmes sukūrėte, todėl šaukiu:

Lai jūsų minčių židinys bus švarus. Tik taip kursite taiką ir būsite laimingi!

Nepamirškite, kad kiekviena jūsų sukurta ir išsiųsta mintis savo kelyje pritraukia panašias mintis arba pati prie jų prisitvirtina, tokiu būdu vis stiprėdama ir stiprėdama, kol pagaliau pasiekia tikslą – smegenis, kurios galbūt tik akimirkai buvo užsimiršusios. Tuo užsimiršimu jos suteikė erdvę šių kybančių minčių formų įsiveržimui ir poveikiui.

Tik pamąstykite, kokia atsakomybė guls ant jūsų pečių, jei mintis kada nors taps veiksmu, atliktu to, kurį ji paveikė! Ši atsakomybė atsiranda vien todėl, kad kiekviena, net pati menkiausia jūsų mintis nuolat palaiko ryšį su jumis, tarsi jus jungtų nepertraukiama gija tam, kad ji galėtų sugrįžti, prisipildžiusi pakelyje įgyta jėga, kuri jus prislėgs arba suteiks laimę, žiūrint, ką sukūrėte.

Taigi, štai kas vyksta su jumis minčių pasaulyje ir savo dabartine mąstysena suteikiate erdvę minčių formoms, panašioms į jūsų. Tad nešvaistykite minčių jėgos, o kaupkite ją gynybai ir veiksmingoms mintims, kurios tarsi ietys išlekia ir daro poveikį viskam. Iš savo minčių sukurkite Šventą Ietį, kovojančią už gėrį, gydančią žaizdas ir skatinančią visos Kūrinijos pažangą!

Todėl nukreipkite savo mąstymą veiksmui ir žengimui į priekį! Kad tai įvykdytumėte, jums reikės supurtyti kai kurias kolonas, remiančias iš seniau atsineštas pažiūras. Dažnai tai gali būti sąvoka, kuri, neteisingai suprasta, neleidžia rasti tikro kelio. Ją reikės grąžinti į išeities tašką. Vienas Šviesos spindulys sugriaus visą statinį, sunkiai statytą ištisus dešimtmečius. Po ilgesnio ar trumpesnio apsvaigimo iš naujo reikės grįžti prie darbo. Tai būtina, nes Visatoje neegzistuoja stovėjimas vietoje. Kaip pavyzdį pasitelkime laiko sąvoką:

Laikas eina! Laikai keičiasi! Visur girdėti tokios žmonių kalbos ir dvasioje nevalingai iškyla vaizdinys: matome, kaip pro mus besikeisdamas bėga laikas!

Šis vaizdinys tampa įpročiu, o daugeliui sukuria ir tvirtą pamatą, kuriuo remdamiesi jie toliau mąsto, tyrinėja, stato. Tačiau tai trunka tol, kol susiduriama su viena kitai prieštaraujančiomis kliūtimis. Kad ir kaip norėtųsi, ne viskas tinka. Žmonės pasimeta ir palieka spragas, kurių nepavyksta užpildyti, nepaisant pastangų.

Tada, žiūrėk, koks nors žmogus užsimena, kad ten, kur neišeina remtis loginiu mąstymu, reikia jį pakeisti tikėjimu. Tai neteisinga! Žmogus neturi tikėti dalykais, kurių negali suprasti, kadangi nesupratimas plačiai atveria vartus paklydimams, o paklydimai visuomet Tiesą padaro beverte.

Tikėti nesuvokiant reiškia tik vangumą, mąstymo tingumą! Tai dvasios neveda aukštyn, o tik spaudžia ją žemyn. Todėl pakelkite akis, mes privalome tikrinti, tirti. Neveltui mums būdingas įgimtas veržimasis tai daryti.

Laikas! Ar jis iš tiesų eina? Kodėl, norėdami šį pamatinį sakinį giliau išmąstyti, susiduriame su kliūtimis? Labai paprastas atsakymas: ši mintis yra klaidinga, nes laikas stovi vietoje! Tačiau mes skubame į jį! Mes veržiamės į laiką, kuris yra amžinas, ir ieškome jame Tiesos.

Laikas neina. Jis išlieka toks pats šiandien, vakar ir po tūkstančio metų! Keičiasi tik formos. Mes panyrame į laiką, kad pasisemtumėme iš jo atsiminimų gelmės, kad laiko kolekcijose praplėstume savo žinojimą! Nes niekas jame nedingo, jis viską išsaugojo. Jis nepasikeitė, nes yra amžinas.

Ir tu, o žmogau, visada esi tasai pats, ar būtum jaunas, ar senas! Išlieki tas, kas esi! Negi tu pats to nepajutai? Negi nepastebi aiškaus skirtumo tarp formos ir savojo „Aš“? Tarp kūno, paklūstančio pokyčiams, ir tavęs, dvasios, kuri yra amžina?

Jūs ieškote Tiesos! Kas yra Tiesa? Tai, ką šiandien dar suvokiate kaip tiesą, rytoj pripažinsite klaidomis, kad suklydimuose vėliau ir vėl atrastumėte tiesos grūdus! Nes net ir apreiškimai keičia savo formas. Taip jūsų nepaliaujami ieškojimai tęsis, tačiau šiame kitime subręsite!

Tiesa gi lieka visada ta pati, ji nesikeičia, nes ji yra Amžina! Kadangi ji Amžina, jos niekada iš tikrųjų nebus įmanoma suvokti žemiškaisiais pojūčiais, kuriems suprantamas tik formų kitimas!

Todėl tapkite dvasingi! Išsivaduokite iš visų žemiškų minčių ir pasieksite Tiesą, būsite Tiesoje, kad galėtumėte joje maudytis, visada apšviesti jos tyros Šviesos, nes ji apgaubs jus visą. Tapę dvasingi, būsite joje.

Tuomet jums daugiau nebereikės sunkiai mokytis, nebereikės bijoti klaidų. Tiesoje surasite kiekvieno klausimo atsakymą, dar daugiau – jums nekils jokie klausimai. Net nemąstydami žinosite viską, aprėpsite viską, kadangi jūsų dvasia gyvens grynoje Šviesoje, gyvens Tiesoje!

Todėl tapkite laisvi dvasia! Sutraukykite visus saitus, kurie jus laiko pririštus prie žemės! Jei susidursite su kliūtimis, pasitikite jas džiaugsmingai, nes jums jos reiškia kelią į laisvę, kelią link jėgų! Tad vertinkite jas kaip dovaną, suteikiančią jums naudą, ir tada žaismingai jas nugalėsite.

Tos kliūtys duodamas jums tam, kad mokytumėtės ir tobulėtumėte, o tuo pačiu gerėtų jūsų pasirengimas kilti.

Kliūtys taip pat gali būti tik pasekmės kaltės, kurią, jas įveikdami, galite išpirkti ir tokiu būdu išsivaduoti. Abiem atvejais tos kliūtys veda jus pirmyn. Todėl žvaliai jas įveikite, nes jos skirtos jūsų gerovei!

Kalbėjimas apie likimo smūgius ar egzaminus yra kvailystė. Pažanga – tai kiekviena kova ir kiekviena kančia. Tokiu būdu žmonėms suteikiama proga ištrinti ankstesnių pasiklydimų šešėlius; nes nė vienam nedovanojamas nė menkiausias suklydimas, kadangi nepajudinamai veikia Amžini Visatos Dėsniai. Juose atsiveria kūrybinė Tėvo Valia, kuri atleidžia mums kaltes ir visą tamsą panaikina.

Viskas sutvarkyta taip aiškiai ir taip išmintingai, kad net mažiausias nukrypimas sugriautų pasaulį.

O ar žmogus, kuriam tiek daug savosios praeities atlyginti reikės, nenuleis rankų, neišsigąs skolų mokėjimo?

Jei tik jis sąžiningai nori, gali ramiai, džiaugsmingai ir be rūpesčių pradėti tai daryti!

Nes pusiausvyrą sukurti gali tik prieš srovę tekanti gerų ketinimų jėga, kuri dvasios pasaulyje kaip ir kitos panašios minčių formos virsta gyvu, stipriu ginklu, galinčiu pašalinti kiekvieną tamsos naštą bei sunkumą ir į Šviesą išvesti „Aš“!

Ketinimų jėga! Daugelis net nenujaučia jos galios, kuri lyg niekada nesugendantis magnetas pritraukia panašias jėgas, kad tarsi lavina išaugtų dar labiau. Susijungusi su dvasiškai panašiomis jėgomis ji veikia atbuline kryptimi, pasiekia išeities tašką, taigi, savo ištakas, ar, tiksliau sakant, gimdytoją, ir iškelia jį aukštyn į Šviesą arba nustumia žemyn į purvą ir dumblus! Žiūrint, ko norėjo pats minties kūrėjas.

Tas, kuris žino šią nuolat visoje Kūrinijoje vykstančią sąveiką, neišvengiamai prasidedančią ir besivystančią, tas moka ja pasinaudoti, myli ją, bijo jos! Vėl ir vėl atgyja jam jį supantis nematomas pasaulis, kurio veikimą jis taip aiškiai jaučia, kad tame aiškume išnyksta visos abejonės.

Būdamas budrus, jis turi justi stiprias nepaliaujamo veikimo bangas, veikiančias jį iš didžiosios Visatos, kol galiausiai pasijaus esąs stiprių srovių centru lyg lęšis, pagaunantis saulės spindulius, sujungiantis juos į vieną tašką ir tame taške sukuriantis jėgą, kuri tekėdama gali uždegti, deginti ir naikinti, o taip pat gydyti, gaivinti, nešti palaimą, jėgą, kuri pajėgi įžiebti liepsnojantį laužą!

Jūs taip pat esate tokie lęšiai, gebantys jus pasiekiančias nematomas jėgų sroves surinkti į vieną galingą srovę ir paskleisti ją gerais arba blogais tikslais, kad neštų žmonijai palaiminimą arba pražūtį. Taigi, savo sielose jūs galite ir privalote įkurti liepsnojantį laužą, kuriame degs atsidavimo gėriui, kilnumui ir tobulybei ugnys!

Tam reikia tik noro jėgos, kuri tam tikra prasme paverčia žmogų Kūrinijos viešpačiu ir savo likimo kalviu. Žmogaus ketinimų galia jį sunaikina arba atneša išganymą! Neišvengiamai garantuoja atlygį arba bausmę.

Nebijokite, kad šis žinojimas atitolins jus nuo Kūrėjo, susilpnins jūsų ligšiolinį tikėjimą. Priešingai! Žinios apie šiuos Amžinuosius Dėsnius, kuriomis galite naudotis, atvers jums dar iškilesnį Kūrinijos vaizdą, o giliau tyrinėjantį žmogų ši didybė privers su pagarba pulti ant kelių!

Tada žmogus jau niekuomet nebenorės blogio, džiaugsmingai griebsis už geriausio ramsčio, koks tik egzistuoja: už meilės! Meilės visai nuostabiai Kūrinijai, meilės artimui, kad ir jį galėtų priartinti prie šios pilnatvės, šios galingos sąmonės didybės.