VIETOJ PRATARMĖS!

Ateina praregėjimas ir tikėjimas virsta įsitikinimu. Tik įsitikinime glūdi išsivadavimas bei išganymas!

Kalbu tik tiems, kurie rimtai ieško. Tokie privalo norėti ir sugebėti tiksliai patikrinti šią objektyvią Tiesą! Religiniai fanatikai ir nepastovūs svajotojai tegu laikosi nuošalyje, nes jie Tiesai kenkia. Piktavaliai ir neobjektyvūs žmonės šiuose žodžiuose ras sau nuosprendį.

Žinia pasieks tik tuos, kuriuose dar yra tiesos kibirkštis ir troškimas, būti tikru žmogumi. Tokiems ši Žinia taps žibintu ir atrama. Ji be aplinkkelių išves juos iš dabartinės painiavos chaoso.

Toliau išdėstyta Žinia neatneša naujos religijos, tačiau visiems rimtiems skaitytojams bei klausytojams bus fakelu, padėsiančiu rasti teisingą kelią, kuris juos ves į išsiilgtas aukštumas.

Tik tas, kas juda pats, gali dvasiškai tobulėti. Kvailys, besinaudojantis svetimomis, į gatavų pažiūrų formą įvilktomis pagalbinėmis priemonėmis, eina savuoju keliu lyg su ramentais, nors turi sveikas kojas.

Tačiau vos tik jis kilimui kaip įrankius drąsiai panaudos visus sugebėjimus, snaudusius jame ir laukusius, kol juos pabudins, jis panaudos jam patikėtą turtą pagal Kūrėjo Valią ir žaismingai nugalės visas jo kelią kertančias kliūtis, kurių tikslas – nukreipti nuo kelio.

Todėl pabuskite! Tik įsitikinime glūdi tikrasis tikėjimas, o įsitikinimas pasiekiamas beatodairiškai tikrinant ir pasveriant! Nuostabioje savo Dievo Kūrinijoje gyvenkite kaip gyvieji!

Abd-ru-shin

1. KO IEŠKOTE jūs?

Ko ieškote jūs? Atsakykite, ką reiškia tas pašėlęs veržimasis? Lyg audra prašniokščia jis per pasaulį ir knygų potvynis užlieja tautas. Mokslininkai rausiasi senuose raštuose, tyrinėja, laužo galvas iki visiško dvasinio išsekimo. Pranašai pasirodo tam, kad įspėtų, pažadėtų … tarsi karštinei apėmus iš visų pusių staiga norima skleisti naują šviesą!

Toks šėlsmas siaučia dabar virš sujauktos žmonijos sielos, ne stiprinantis ir atgaivą nešantis, bet svilinantis, sekinantis, siurbiantis paskutines jėgas, kurios šioje dabarties tamsybėje jai dar buvo likę.

Kur ne kur pasigirsta kuždėjimas, šnabždesys apie vis stiprėjantį laukimą kažko ateinant. Neramus kiekvienas nervas, įtemptas nesąmoningo ilgesio. Viskas kunkuliuoja ir verda, o virš viso to niūriai mintydamas tvyro kažkoks apkvaitimas. Pragaištingumas. Ką jis pagimdys? Sumaištį, prislėgtumą ir pražūtį, jei nebus perplėštas tamsos sluoksnis, kuris šiuo metu dvasiškai apgobęs laiko žemės rutulį ir savo minkštoje purvinos pelkės klampynėje įsiurbia bei uždusina kiekvieną kylančią šviesią mintį, nespėjus jai sutvirtėti, kuris baisiu liūno tylėjimu dar užuomazgoje nuslopina, sugriauna, sunaikina kiekvieną gerą norą, nespėjus jam virsti veiksmu.

Ieškančiųjų šviesos šauksmas, kuriame slypi jėga, galinti išsklaidyti dumblą, yra nukreipiamas. Jis nuaidi garsui nepralaidžiais skliautais, stropiai statytais būtent tų, kurie mano, jog padeda. Jie vietoj duonos siūlo akmenis!

Pažiūrėkite į nesuskaičiuojamas knygas:

Jos ne atgaivina, bet tik nuvargina žmogaus dvasią! Ir tai įrodo, kad visa, kas siūloma, yra bergždžia. Mat, kas vargina dvasią, niekuomet nebus teisinga.

Dvasinė duona atgaivina iš karto, Tiesa suteikia atgaivą, o Šviesa – gyvybinių jėgų!

Visgi paprasti žmonės netenka vilties pamatę, kokiais mūrais vadinamasis dvasios mokslas apjuosė anapusybę. Kas iš paprastųjų gali suvokti moksliškus sakinius, svetimus išsireiškimų būdus? Negi anapusybė prieinama tik dvasios mokslų atstovams?

Ir čia dar kalbama apie Dievą! Negi aukštąją mokyklą reikia įsteigti vien tam, kad joje būtų galima įgyti sugebėjimą atpažinti Dievybės sąvoką? Kur veda ši manija, kurios šaknys didžiąja dalimi glūdi puikybėje?

Nuo vienos vietos prie kitos lyg apsvaigę svirduliuoja skaitytojai ir klausytojai, pasimetę, nelaisvi savo viduje, vienašališki, nes juos nukreipė nuo paprasto kelio.

Klausykite, netekusieji vilties! Pažvelkite, rimtai ieškantieji: kelias į aukščiausiąją Tiesą duotas kiekvienam žmogui! Išsimokslinimas neatveria tam vartų!

Ar gi Kristus Jėzus, didysis kelrodis tikrajame kelyje į Šviesą, savo pasekėjus pasirinko iš mokytų fariziejų tarpo? Tarp rankraščių tyrinėtojų? Jis paėmė juos iš paprastos, kuklios aplinkos, kadangi pastariesiems nereikėjo kovoti su ta didžia klaida, teigiančia, jog kelias į Šviesą yra sunkus, tad didelių pastangų reikalauja ir mokymasis juo eiti.

Ši mintis yra didžiausias žmogaus priešas, ji – melas!

Tad grįžkime nuo viso šio moksliškumo prie to, kas žmoguje švenčiausia ir kas nori būti pilnai suvokta! Pamirškite mokslą, nes jis – žmogaus smegenų produktas, todėl yra ir visada išliks neišbaigtas.

Pamąstykite, kaip gi mokslas, kurio buvo taip sunkiai mokytasi, galėtų vesti į Dieviškumą? Kas apskritai yra žinojimas? Žinojimas yra tai, ką gali suvokti smegenys. Tačiau kokia siaura ir ribota yra smegenų suvokimo galia, tampriai susijusi su erdve ir laiku. Žmogaus smegenys visgi negali suvokti amžinybės ar begalybės prasmės. Būtent to, kas absoliučiai neatsiejama nuo Dieviškumo.

Smegenys nuščiūva tos nesuprantamos jėgos, persmelkiančios visa, kas egzistuoja, akivaizdoje. Jėgos, kuri yra ir smegenų veiklos šaltinis, kurią visi kasdien, kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką junta lyg kažką, kas yra savaime suprantama. Jėgos, kurią net mokslas pripažino egzistuojant, tačiau pastangos ją suvokti, suprasti smegenimis, taigi, protu ir žinojimu, yra tuščios.

Smegenų – mokslo kertinio akmens ir įrankio – veikla yra nepakankama, todėl savaime suprantama, jog šis ribotumas būdingas jų sukurtiems kūriniams, taigi, ir visiems mokslams. Todėl mokslas puikiai tinka antriniam, geresniam supratimui, rūšiavimui ir skirstymui viso to, kas gaunama iš kūrimo jėgos, kuri yra pirminė. Tačiau tol, kol mokslas taip tvirtai remiasi protu, taigi, smegenų suvokiamąja galia, norėdamas dominuoti ir kritikuoti, jis privalės pripažinti savo bejėgiškumą.

Dėl šios priežasties mokytumas ir į jį orientuota žmonija liks įstrigusi detalėse, nors kiekvienam žmogui, tarsi dovaną nešiojančiam savyje didžiąją, nesuvokiamą visumą, suteikta galimybė be varginančio mokymosi pasiekti tai, kas tauriausia ir aukščiausia!

Tad šalin šias nereikalingas dvasios vergystės kančias! Didysis Mokytojas neveltui mums sakė: „Būkite kaip vaikai!“

Tas, kuris savyje nešiojasi tvirtą gėrio troškimą ir stengiasi, kad mintys būtų tyros, jau rado kelią į Šviesą! Tuomet jis gaus ir visa kita. Jam nereikės nei knygų, nei dvasinių pastangų, nei askezės, nei vienatvės. Jis bus sveikas kūnu ir siela, išsilaisvinęs iš liguistų apmąstymų varžtų, nes bet koks perdėjimas kenkia. Privalote būti žmonės, o ne šiltnamių augalai, kurie dėl vienpusiško išsivystymo neišlaiko pirmo vėjo pūstelėjimo!

Pabuskite! Apsižvalgykite! Įsiklausykite į save! Vien tik tai gali atverti kelią!

Nekreipkite dėmesio į bažnyčių ginčus. Didysis Tiesos nešėjas Kristus Jėzus, Dieviškosios Meilės įsikūnijimas, neklausė konfesijos. Kas apskritai šiandien yra konfesijos? Laisvos žmogaus dvasios pririšimas, jumyse glūdinčios Dieviškosios kibirkšties pavergimas; dogmos, kurios stengiasi Kūrėjo kūrinius ir Jo didelę Meilę įsprausti į žmogiškų reikšmių formas – visa tai reiškia Dieviškumo tempimą žemyn, sistemingą Jo nuvertinimą.

Tai atstumia kiekvieną rimtą ieškotoją, nes jis tiesiog nebegali savyje patirti didžiosios tikrovės. Tiesos ilgesys tampa beviltišku, kol galiausiai toks ieškotojas nusivilia tiek savimi, tiek pasauliu!

Tad pabuskite! Sugriaukite savyje dogmatiškų mūrų sienas, nusiplėškite nuo akių raiščius, kad jus galėtų pasiekti neiškreipta, skaisti aukščiausioji Šviesa. Džiūgaudama pakils tada jūsų dvasia, džiūgaudama patirs ji visą didžiąją Tėvo Meilę, nežinančią žemiškojo proto apribojimų. Pagaliau suprasite, kad esate tos meilės dalis. Priimkite ją lengvai ir pilnai, susiliekite su ja ir tada kiekvieną dieną, kiekvieną valandą tarsi dovaną jusite savyje naują jėgą, kurios dėka pakilimas iš chaoso jums taps savaime suprantamu!

2. VEDLIO ŠAUKIMASIS

Atidžiau pažvelkime į žmones, kurie šiandien itin energingai ieško dvasinio vedlio ir, iškilmingai nusiteikę, laukia jo pasirodymo. Jie mano, jog yra puikiai dvasiškai pasiruošę, kad galėtų jį atpažinti ir išgirsti jo žodžius!

Ramiai pažvelgę pamatysime labai daug prieštaravimų. Pavyzdžiui, Kristaus misija keistai paveikė tiek daug žmonių. Jie susikūrė iškreiptą vaizdą. Priežastys, kaip paprastai, glūdi neteisingame savęs vertinime, puikybėje.

Viena vertus, vietoje ankstesniojo gilios pagarbos jausmo, savaime suprantamo begalinio atstumo ir griežtos ribos santykyje su Dievu išlaikymo atsirado verkšlenantis prašinėjimas, kurio tikslas – tik gauti, visiškai nenorint kažką daryti patiems. Raginimą „melskis“ žmonės suprato, tačiau apie tai, kad šalia yra dar ir žodžiai „dirbk“, „dirbk su savimi“, niekas nenori žinoti.

Kita vertus, žmonės mano, jog, būdami tokie savarankiški, tokie nepriklausomi, viską gali padaryti patys, o įdėję šiek tiek pastangų – netgi pasiekti Dieviškumą.

Yra daugybė žmonių, kurie tik reikalauja ir laukia, kad Dievas vykdytų visas jų užgaidas. Kartą jau pasiuntęs savo Sūnų, Jis, esą, įrodė, kaip Jam svarbu, kad žmonija artėtų prie Jo, taigi, kad Jam galbūt jos net reikia!

Kur bepažvelgsi, visur tik puikybė ir jokio nuolankumo. Trūksta teisingo savęs vertinimo.

Pirmiausiai būtina, jog žmogus nužengtų nuo savo dirbtinai sukurtos aukštybės tam, kad galėtų tiesų būti žmogumi ir, kaip žmogus, pradėtų kilti.

Tačiau vietoj to, kad abejomis kojomis tvirtai ir saugiai stovėtų ant žemės, šiandien jis, apimtas dvasinės puikybės, sėdi kalno papėdės medyje. Nenulipęs ar nenukritęs nuo medžio, jis niekada taip ir negalės įkopti į kalną.

Galbūt per tą laiką visi tie, kurie žemėje po jo medžiu ramiai ir protingai ėjo savuoju keliu ir į kuriuos jis pasipūtęs žiūrėjo iš aukšto, jau pasiekė kalno viršūnę.

Tačiau įvykiai patys ateina jam į pagalbą; mat, gana greitai medis nuvirs. Galbūt tada iš svaiginančio aukščio taip neminkštai ant žemės nusileidęs žmogus atsikvošės. Tačiau tada tas laikas jam bus lemiamas, jam nebeliks nė valandos, kurią galėtų praleisti veltui.

Dabar daugelis žmonių galvoja, kad viskas ir toliau gali tekėti sena vaga, kaip kad vyko tūkstančius metų. Plačiai ir patogiai sėdi jie savo krėsluose ir laukia stipraus vedlio.

Tačiau kaip jie įsivaizduoja tą vedlį! Tai iš tiesų apgailėtina.

Pirmiausiai jie laukia arba, sakykime tiesiai, reikalauja, kad vedlys kiekvienam asmeniškai paruoštų kelią į Šviesą! Jis privalo stengtis kiekvienos konfesijos pasekėjui nutiesti tiltus, vedančius tiesos keliu. Jis privalo padaryti, kad viskas būtų taip lengva ir suprantama, jog kiekvienas galėtų be vargo suvokti. Jis turi taip parinkti žodžius, kad jų teisingumas iš karto įtikintų jaunus ir senus visų luomų atstovus.

Vedlys yra netikras, jei tik žmogui pačiam reikia stengtis ir pačiam galvoti. Nes jei jau jis pašaukiamas, kad savo žodžiu vestų ir parodytų teisingą kelią, tai savaime suprantama, jog privalo stengtis dėl žmonių. Tai jo pareiga, žmones įtikinti, pažadinti! Juk Kristus tam paaukojo ir savo gyvenimą.

Taigi, tie, kurie šiandien mąsto, kad stengtis net nereikia, artėja prie „Per vėlu“! O tokių, kurie panašūs į kvailokas mergeles, yra daug.

Vedlys tikrai jų nebudins, o tik leis ramiai miegoti toliau, kol vartai užsivers ir jie nebegalės rasti išėjimo į Šviesą, kadangi laiku nesugebėjo išsivaduoti iš materijos, nors tokį kelią jiems buvo nurodę vedlio žodžiai.

Žmogus nėra toks vertingas, kokiu save įsivaizduoja. Dievui jo nereikia, tačiau jam reikia savojo Dievo!

Kadangi žmonija, pasiekusi taip vadinamą pažangą, šiandien jau nebežino, ko ji iš tiesų nori, jai teks pagaliau sužinoti, ką ji privalo!

Beieškodama, o taip pat išdidžiai kritikuodama žmonija praeis pro šalį, kaip tai jau įvyko kažkada, kai tiek daug žmonių praėjo pro , kurio atėjimui buvo viskas paruošta per apreiškimus.

Kaip galima taip įsivaizduoti dvasinį vedlį!?

Jis nedarys žmonijai nė menkiausių nuolaidų ir reikalaus visur, kur tik laukiama, kad jis duotų!

Tačiau tas žmogus, kuris rimtai mąsto, iš karto atpažins, kad būtent šiame griežtame, beatodairiškame atidaus mąstymo reikalavime glūdi tai, ko reikia giliai savo dvasios tingume įstrigusios žmonijos išgelbėjimui! Kad būtų suprasti jo žodžiai, vedlys iš pat pradžių reikalauja dvasios gyvybingumo, rimto noro, pastangų. Taip jis jau pačioje pradžioje žaismingai atskiria grūdus nuo pelų. Tai savaiminis vyksmas, kaip ir Dieviškuosiuose Įstatymuose. Žmonėms atseikėjama tiksliai pagal tai, ko jie iš tikrųjų nori.

Tačiau dar yra ir ypatingai lakią vaizduotę turinčių žmonių rūšis!

Tenka skaityti, jog šie žmonės susikūrė visai kitokį vedlio paveikslą. Tačiau jis ne mažiau groteskiškas, nes jie įsivaizduoja, kad vedlys yra … dvasios akrobatas!

Šiaip ar taip, tūkstančiai žmonių mano, kad aiškiaregystė bei aiškiagirdystė ir panašiai yra didžiulė pažanga, nors iš tikrųjų taip nėra. Šie išmokti, išugdyti, net įgimti gebėjimai niekada negalės pakilti virš šios žemės. Jie yra praktiškai beverčiai, kadangi žemai esantis jų veikimo laukas net negali pretenduoti į aukštį.

Negi norima padėti žmonijai pakilti, demonstruojant to paties lygmens subtiliuosius dalykus arba mokant ją matyti bei girdėti?

Tai neturi nieko bendro su tikruoju dvasios pakylėjimu. Lygiai taip pat maža iš to naudos ir žemiškajam gyvenimui! Tai tiesiog dvasios kūrinėliai ir ne daugiau, įdomūs pavieniams žmonėms, tačiau neturintys jokios vertės visai žmonijai!

Gana lengva suprasti, kad tokie žmonės trokšta ir tokios pačios rūšies vedlio, kuris galiausiai geba daugiau negu jie patys.

Daug yra tokių, kurių juokingi įsivaizdavimai siekia dar toliau. Tačiau jie į viską žvelgia be galo rimtai.

Tokiems, pavyzdžiui, tikros vedlystės įrodymu ir netgi pagrindine sąlyga tampa faktas, kad vedlys negali peršalti! Apie vedlį, kuris gali peršalti, negali būti nė kalbos, nes, jų nuomone, idealiam vedliui peršalti nedera. Bet kokiu atveju stipruolio dvasia turi būti aukščiau šių smulkmenų.

Galbūt tai skamba kiek dirbtinai bei juokingai, bet visa tai žinoma iš faktų. Visgi tai reiškia silpną ankstesnio šauksmo pasikartojimą: „Esi Dievo Sūnus, tai padėk pats sau ir nulipk nuo kryžiaus“ – šiandien taip šaukiama dar akiratyje nepasirodžius vedliui!

Vargšai, neišmanėliai! Anaiptol nėra didis tas, kuris taip vienpusiškai išlavina kūną, kad šis, paklusdamas dvasiai, laikinai tampa nejautrus. Tokiais besižavintys yra panašūs į praeitų šimtmečių vaikus, kurie atviromis burnomis ir blizgančiomis akimis sekdavo klajojančių juokdarių triukus, degdami karštu noru išmokti daryti tą patį.

Dabar daugybė taip vadinamų dvasios ir Dievo ieškotojų dvasinėje sferoje yra pažengę ne toliau negu anų laikų vaikai šioje visiškai žemiškoje srityje!

Mąstykime toliau. Senais laikais klajojantys artistai, apie kuriuos ką tik kalbėjau, vis tobulėjo ir tapo akrobatais cirkuose, varjete. Jų sugebėjimai pasiekė stulbinančias aukštumas ir dar šiandien tūkstančiai išlepintų žmonių vis su nauja nuostaba ir išgąsčio virpuliu kasdien stebi jų pasirodymus.

Bet ar jie gauna sau iš to naudos? Kas po tokių valandų jiems lieka? Nepaisant to, kai kurie akrobatai pasirodymuose rizikuoja net savo gyvybe. Absoliučiai nieko; nes net pasiekus aukščiausią tobulumą visi šie dalykai amžinai liks tik varjete ir cirko rėmuose. Jie visada tarnaus tik malonumams, bet niekada neduos žmonijai naudos.

Tačiau tokios pat rūšies akrobatiniai triukai dvasinėje srityje dabar tapo didžiojo vedlio atrankos kriterijumi!

Leiskite tokiems žmonėms turėti dvasinius klounus! Gana greitai jie suvoks, į kur tai veda! Juk jie net nežino, ko siekia, įsivaizduodami, jog didis yra tik tas, kurio dvasia taip valdo kūną, kad pastarasis pamiršta, kas yra liga!

Kiekvienas toks išlavėjimas yra vienpusis, o vienpusiškumas atneša tik liguistumą ir ligas! Ne dvasia stiprinama tokiais dalykais, bet silpninamas kūnas! Pusiausvyra, reikalinga sveikai kūno ir dvasios harmonijai, yra pažeidžiama. Dėl šios priežasties dvasia daug anksčiau išsilaisvina iš kūno, kuris buvo engiamas ir todėl daugiau nebegali užtikrinti stipraus, sveiko rezonanso, būtino jos žemiškajam gyvenimui. Dvasiai pritrūksta žemiškojo gyvenimo ir ji, būdama nebrandi, keliauja į anapusybę. Žemiškąjį gyvenimą jai teks gyventi dar kartą.

Tai tik dvasios triukai ir nieko daugiau, bet už juos mokėti turi žemiškasis kūnas, kuris iš tikrųjų privalo padėti dvasiai. Kūnas reikalingas, kad dvasia galėtų vystytis. Silpninamas ir engiamas, jis tampa dvasiai nenaudingu, nes jo išspinduliavimas yra tiesiog per silpnas, kad suteiktų dvasiai pilną pajėgumą, reikalingą jai materialiame pasaulyje.

Jei žmogus nori užgniaužti ligą, jo dvasia turi perduoti kūnui stiprų ekstazės impulsą, palyginamą su skausmą galinčia išstumti baime, kurią vaikas jaučia dantų gydytojui.

Vieną, o galbūt net ir kelis kartus tokia susijaudinimo būsena kūnui nepakenks. Tačiau jei ji bus dažna ar pastovi, kūnui darys rimtą žalą.

Jei taip daro arba pataria vedlys, jis nevertas juo būti, kadangi prasižengia natūraliems Kūrinijos dėsniams. Žemės žmogus privalo saugoti savo kūną kaip jam patikėtą turtą ir stengtis sukurti sveiką harmoniją tarp dvasios ir kūno. Jei vienpusiškas engimas tą harmoniją pažeidžia, tuomet tai yra ne pažanga, ne kilimas, bet kliuvinys vykdant savo užduotį žemėje ir, apskritai, materialiame pasaulyje. Dvasia netenka savo galios veikti materijoje, nes tam jai bet kokiu atveju reikalinga ne pavergto, bet harmonijoje su dvasia funkcionuojančio žemės kūno jėga!

Tas, kuris dėl šių priežasčių vadinamas mokytoju, yra blogesnis už mokinį, neturintį nuovokos apie žmogaus dvasios uždavinius bei evoliucijos būtinumą! Jis yra dvasios kenkėjas.

Žmonės pakankamai greitai ir skausmingai suvoks savo kvailumą.

Tačiau kiekvieno netikro vedlio laukia karti patirtis! Jo kilimas anapusybėje galės prasidėti tik tada, kai susivoks paskutinysis iš visų tų, kuriuos jis savo dvasiniais žaidimais sustabdė ar net suklaidino. Tol, kol jo knygos, raštai darys poveikį žemėje, tol jis ten bus laikomas, net jeigu per tą laiką spėjo suprasti savo klaidas.

Tas, kuris pataria mokytis okultizmo, žmonėms vietoj duonos duoda akmenis, parodydamas, jog neturi nė menkiausio supratimo nei apie tai, kas iš tikrųjų vyksta anapusybėje, nei apie visą pasaulio vyksmą.

3. ANTIKRISTAS

Žmonės! Išmušus valandai, kai pagal Dievo Valią žemėje privalės įvykti apsivalymas ir atskyrimas, stebėkite jums išpranašautus, iš dalies nežemiškus ženklus danguje!

Nepasiduokite klaidinimams žmonių ir bažnyčių, kurios jau seniai atsidavė Antikristui. Liūdna, kad net bažnyčios iki šiol nežinojo, kur turėjo ieškoti Antikristo, jau ilgai veikiančio tarp žmonių. Reikėjo trupučio budrumo ir jis būtų buvęs atpažintas! Kas gi gali elgtis antikristiškiau negu tie, kurie patys kažkada kovojo prieš Kristų ir galiausiai Jį nužudė! Kas gi galėjo pasirodyti dar aiškiau ir blogiau negu Antikristas!

Tai buvo žemiškosios religijos nešėjai ir atstovai, kuriems netiko tikrasis Dievo mokymas, įkūnytas Dievo Sūnuje ir per Jį. Tikroji Dievo Žinia ir negalėjo tikti, nes aukštųjų dvasininkų struktūros žemėje buvo orientuotos į įtaką, žemišką valdžią ir plėtrą.

Tuo pačiu jie aiškiai įrodė, jog tarnauja žemiškajam protui, kuriam svarbios tik žemės žinios bei žemiška valdžia, kuris yra priešiškas bei kliudantis viskam, kas egzistuoja už žemiškojo suvokimo ribų. Kadangi Dievas, kaip ir dvasingumas, yra už žemiškojo proto ribų, tai būtent protas ir yra vienintelis tikrasis kliuvinys! Iš to seka, kad tuo kliuviniu yra ir visi žmonės, kurie vadovaujasi tik protu bei savo protą iškelia aukščiau visko!

Ano meto religijos skleidėjai bijojo, kad Dievo Sūnaus mokymas sutrukdys jiems toliau daryti įtaką žmonėms. Kaip šiandien visi žinome, tai ir buvo lemiama priežastis, dėl kurios jie paskleidė prieš Kristų šmeižtą, o galiausiai Dievo Sūnų nukryžiavo. Tą, kuris Dievo buvo siųstas šviesti žmones, jie prikalė prie kryžiaus kaip Dievo šmeižiką, o patys skelbėsi esantys to Dievo tarnai!

Norėdami priversti žmones tikėti Dievu ir jam tarnauti, iš tikrųjų jie taip mažai žinojo apie Dievą ir Jo Valią, kad Dievo garbei, norėdami Ją žemiškai apginti jie nužudė … Dievo Sūnų, Dievo Pasiuntinį!

Tai iškilo kaip pragaištinga pasekmė to, kad šie žmonės buvo žemiško proto, kovojančio tik už savo įtaką, vergai. Jie tapo Antikristo kankinimų įrankiais, tyliai jam pastatę sostą savo viduje. Tai leido jiems patenkinti žmogiškas silpnybes: puikybę, pasipūtimą, tuštybę.

Tie, kas laukia aiškesnio įrodymo, pagalbos nesulauks, nes nėra didesnės priešingybės Kristui, Dievo Sūnui, ir Jo mokymui. Juk Antikristas reiškia kovotoją prieš Kristų, prieš žmogaus išganymą per Dievo pasiųstą Žinią. Dėl to kaltas žemiškasis protas! Būtent jis, lyg nuodingas Liuciferio auglys, yra Antikristo įrankis, žmonijai tapęs pačiu pavojingiausiu!

Todėl kažkada toks neproporcingas žmogiškojo proto puoselėjimas tapo žmogui jo prigimtine nuodėme! Už viso to stovi pats Liuciferis kaip Antikristas! Tai jis sugebėjo per žmones iškelti savo galvą. Jis vienintelis, iš tiesų priešiškas Dievui! Antikristo vardu jis pavadintas dėl savo priešiškos kovos, nukreiptos prieš Dievo Sūnaus misiją. Niekas kitas nebūtų turėjęs tiek jėgos ir valdžios, kad taptų Antikristu.

Savo kovoje prieš Dievo Valią Liuciferis žemėje naudojasi ne vienu žmogumi, o beveik visa žmonija, vesdamas ją į pražūtį, kurią lems Dieviškosios rūstybės padariniai! Kas negali suprasti to, kas yra savaime suprantama, tai yra kad Antikristu gali būti tik pats Liuciferis, tas drįsta stoti prieš Dievą. Toks niekada nesuvoks, kas vyksta anapus grubiosios materijos, taigi, už to, kas yra grynai žemiška.

Beje, kaip buvo anuomet, taip yra dar ir šiandien! Net daug blogiau. Ir šiandien daug religijos atstovų norės įnirtingai kovoti už žemiškojo proto taisyklių išlaikymą, kurios iki šiol buvo įvestos šventyklose ir bažnyčiose.

Būtent šis, bet kokį subtilesnį pajautimą susiaurinantis žmogaus protas, yra pats rafinuočiausias iš visų Liuciferio išvestų auglių, kuriuos jis paskleidė žmonijoje. Visi proto vergai iš tiesų yra Liuciferio tarnai, kalti dėl milžiniškos katastrofos, ištiksiančios žmoniją dėl proto viešpatavimo!

Kadangi joks žmogus neįtarė, jog Antikristas slypi prote, pastarajam buvo labai lengva plisti! Liuciferis triumfavo, nes tokiu būdu jis atskyrė žmoniją nuo bet kokio suvokimo apie visa tai, kas yra už grubiosios materijos. Nuo suvokimo apie tikrąjį gyvenimą! Nuo tos vietos, kurioje kaip tik ir prasideda kontaktas su dvasia, artinančia prie Dievo!

Tokiu būdu jis įžengė į šią žemę kaip žemės ir didžiosios žmonijos dalies valdovas!

Tad nieko nuostabaus, jog jis sugebėjo prasiveržti iki pat altorių, o žemiškieji religijų atstovai, taip pat ir krikščioniškųjų bažnyčių, tapo jo aukomis. Juk ir jie laukia prieš paskelbtą Teismą pasirodysiančio Antikristo. Didysis apreiškimas Biblijoje, kaip ir daugelis kitų dalykų joje, iki šiol liko nesuprasti.

Apreiškime sakoma, kad prieš Teismą Antikristas pakels savo galvą! Nesakoma juk, kad jis tik tada ateis! Jei pasakyta, kad jis pakels savo galvą, tai rodo, kad jis jau yra, o ne kad dar turi ateiti. Tuo norėta pabrėžti, jog prieš pat Teismą jis bus savo valdžios viršūnėje!

Jūs, kurie dar netapote dvasiškai kurti ir akli, išgirskite šį perspėjimo šauksmą! Vieną kartą pasistenkite patys apie tai rimtai pagalvoti. Jei ir toliau mąstysite, kaip jums patogu, patys save pražudysite!

Jei nuo nuodingos gyvatės guolio pakelsime ją saugojančią uždangą, ir gyvatė staiga tai pajus, ji, žinoma, bandys šokti ir gelti į šią negailestingą ranką.

Ne kitaip yra ir čia. Antikristas, pajutęs, jog yra atpažintas, per savo tarnus iš karto pradės priešgyniauti, rėks demaskavimo metu ir išbandys viską, kas įmanoma, kad išsilaikytų soste, kurį žmonija jam noriai pasiūlė. Tačiau jis tai galės padaryti tik per tuos, kurie jį garbina savyje.

Todėl būkite ypatingai akyli, stebėdami savo aplinką, kai kova prasidės! Būtent riksmas juos aiškiai išduos ir pagal tai atpažinsite kiekvieną, kuris tarnauja Antikristui. Bijodami tikros Tiesos jie ir vėl, kaip anuomet, bus priešininkų pusėje!

Antikristas vėl nersis iš kailio, kad išlaikytų savo įtaką žemėje. Stebėkite, koks jis nedalykiškas ir netikslus gynyboje ir puolime. Jis ir vėl dirbs tik įtarinėdamas, šmeiždamas, kadangi jo šalininkai nieko kito nesugeba. Neįmanoma stoti prieš Tiesą ir Ją paneigti.

Taip Liuciferio tarnai kovos ir su Dievo Pasiuntiniu, kaip anuomet su Dievo Sūnumi!

Kai toks bandymas įvyks, būkite atidūs, nes tokiu būdu šie žmonės norės apsaugoti Liuciferį, kad toliau tęstųsi jo viešpatavimas žemėje. Tai tamsos kariauna, net jeigu šie žmonės stengiasi nešioti šviesius žemiškus drabužius, net jei jie – bažnyčios tarnai.

Nepamirškite, kas įvyko, kai Dievo Sūnus buvo nusileidęs į žemę, ir susimąstykite apie tai, kad šiandien tas pats Antikristas kartu su daug didesniu šalininkų būriu stengiasi išlaikyti viešpatavimą žemėje, išvengti sunaikinimo ir toliau menkinti tikrąją Dievo Valią.

Todėl atidžiai sekite visus ženklus, kurie yra išpranašauti! Kiekvieno laukia paskutinis apsisprendimas. Išsigelbėjimas arba pražūtis! Nes šį kartą tokia yra Dievo Valia, kad žlugtų tai, kas dar kartą drįs prieš Jį sukilti!

Bet koks aplaidumas taps jums nuosprendžiu! Dievo ženklai bus ne virš bažnyčios, ir ne aukšto žemiško rango dvasininkas liudys, jog jis esąs Dievo Pasiuntinys! Tai padarys tik Tas, kuris su tais ženklais neatskiriamai susijęs, kuris juos gyvus ir šviečiančius nešiojasi su savimi, kaip tai darė Dievo Sūnus, kada gyveno žemėje. Tai Tiesos Kryžius, gyvas ir šviečiantis Jame, o virš Jo – Balandis!

Tapdamas regimu visiems tiems, kuriems suteikta malonė pamatyti dvasingumą, kad paliudytų apie tai visiems žemės žmonėms; nes tokių, kurie šį kartą galės „matyti“, bus tarp visų tautų. Tokia yra paskutinė Dievo malonė!

Šių aukštų Šventos Tiesos ženklų niekada nebus įmanoma suklastoti. To nepavyks padaryti net Liuciferiui, kuris bus priverstas nuo jų bėgti. Ką jau kalbėti apie žmogų. Todėl tas, kuris dar nori prieštarauti šiam Dievo liudijimui, stoja prieš Dievą kaip Dievo priešas, tuo parodydamas, kad jis nėra ir niekada nebuvo Dievo tarnas, visiškai nepaisant to, kuo jis iki šiol žemėje apsimetė esąs.

Saugokitės, kad ir jūs nebūtumėte tarp pastarųjų!

4. DOROVINGUMAS

Virš žmonijos tarsi susitvenkė tamsūs audros debesys. Atmosferoje tvyro tvankuma. Tingūs, prislopinti žmonių pojūčiai. Labai stipriai įtempti tik nervai. Juos dirbtinai sudirgino saviapgaulė, neteisingas auklėjimas, klaidingi nusistatymai. Visa tai veikia jausmų ir instinktų gyvenimą.

Šiuo požiūriu šiandienos žmogus nėra normalus: jis turi liguistą, dešimteriopai padidintą seksualinį instinktą, kuriam jis, naudodamas šimtus formų ir būdų, siekia sukurti kultą, tapsiantį visos žmonijos pražūtimi.

Visa tai yra užkrečiama ir bėgant laikui plinta tarsi maro alsavimas, veikdamas net tuos, kurie dar mėšlungiškai įsikibę stengiasi laikytis idealo, šmėsčiojančio jų slaptose sąmonės kertelėse. Į šį idealą jie viltingai tiesia savo rankas, tačiau, vos tik jų žvilgsnis nukrypsta į aplinką, nuleidžia jas dūsaudami, nusivylę, netekę vilties.

Apimti bejėgiškumo jausmo jie su siaubu stebi, kokiu milžinišku greičiu niaukiasi supratimas apie tai, kas yra moralė ir blogi įpročiai, kaip nyksta sugebėjimas atskirti tikra nuo netikra, keičiasi suvokimas: dar neseniai pasibjaurėjimą bei panieką kėlę dalykai dabar labai greitai priimami kaip visiškai natūralūs ir niekas tuo net nesistebi.

Tačiau taurė greitai prisipildys. Laukia baisus prabudimas!

Jau dabar šios juslių čaižomos masės kartais nejučia, visiškai nesąmoningai droviai susigūžia. Kurią ne kurią širdį akimirkai sukausto netikrumas, tačiau jos nepabunda ir aiškiai nesuvokia savo negarbingo elgesio. Tada pasireiškia dvigubas uolumas, siekiant tokią „silpnybę“, „paskutinę“ pasenusio mąstymo „liekaną“, užgožti arba jos atsikratyti.

Pažanga turi vykti bet kokia kaina. Tačiau žengimas pirmyn galimas dviem kryptimis. Aukštyn arba žemyn. Priklausomai nuo to, kaip pasirenkama. Dabar gi didžiuliu greičiu riedama žemyn. Išmuš valanda, kai lekiantieji žemyn, sutikę stiprų pasipriešinimą, bus sutriuškinti susidūrimo smūgio.

Šioje slegiančioje atmosferoje vis tirščiau tvenkiasi nelaimę nešantys audros debesys. Kiekvieną akimirką galima sulaukti pirmojo žaibo, kurio tvykstelėjimas perskros ir išsklaidys tamsą, o liepsna negailestingai ir ryškiai apšvies tai, kas labiausiai paslėpta, suteiks išsilaisvinimą tiems, kurie siekia Šviesos ir aiškumo. Tačiau tiems, kurie nenori Šviesos, neš pražūtį.

Kuo ilgiau debesis kaups tamsą ir sunkį, tuo ryškesnis ir labiau gąsdinantis bus debesies pagimdytas žaibas. Migdantis, minkštas oras, savo tingumo klostėse slepiantis sėlinantį geidulingumą, išsisklaidys, nes pagal gamtos dėsnius po pirmojo žaibo visuomet padvelkia šviežio, gaivaus oro gūsis, atnešantis naują gyvenimą. Staiga šaltame Šviesos aiškume prieš pasibaisėjusios žmonijos akis bus demaskuotos visų tamsios fantazijos išgamų veidmainiškos melagystės.

Sielos pabudimas bus panašus į galingos perkūnijos trenksmą, kurio dėka ant suminkštėjusio grunto galės išsilieti gyvas nesudrumstos Tiesos šaltinio vanduo. Aušta laisvės diena! Tai bus išsivadavimas iš tūkstantmečiais egzistavusio ir dabar savo suklestėjimo viršūnę pasiekusio nedorovingumo jungo.

Apsidairykite! Atidžiai pažvelkite į knygas, šokius, drabužius! Sugriaudamas visus barjerus tarp dviejų lyčių, dabartinis laikas labiau negu bet kada stengiasi sistemingai drumsti jausmų tyrumą, o tada juos iškreipti, uždėti klaidinančias kaukes ir pagaliau, jeigu tik įmanoma, uždusinti.

Kylančias abejones žmonės nuslopina gražiomis kalbomis, kurios, giliau pažvelgus, kyla iš viduje vibruojančių seksualinių instinktų, kad begale būdų, sumaniai ir negudriai, atvirai ir užslėptai, suteiktų naujo peno savo geiduliams.

Kalbama apie laisvos, savarankiškos žmonijos pradžią, apie vidinės tvirtybės vystymą, apie kūno kultūrą, nuogumo grožį, sutaurintą sportą, auklėjimą, gyvai atsispindintį žodžiuose „Tyram viskas tyra!“, trumpai tariant, apie žmonių giminės iškėlimą, atmetant „perdėtą“ drovumą tam, kad būtų sukurtas kilnus, laisvas ateities žmogus! Vargas tam, kuris išdrįs paprieštarauti! Ūžiant miniai toks drąsuolis kaip mat bus užmėtytas pamokymais, panašiais į teiginius, esą tik netyros mintys galinčios paskatinti įžvelgti tame „kažką blogo“!

Beprotiškas pūvančio vandens verpetas, iš kurio plinta nuodijanti, slopinanti atmosfera. Ji tarsi morfijaus sukeltas svaigulys gimdo jusles klaidinančias apgaules, į kurias leidžiasi įviliojami tūkstančių tūkstančiai, kol galiausiai nusilpę jose paskęsta.

Brolis nori pamokyti seserį, vaikai – tėvus. Lyg potvynio banga užlieja žmones, o bangų mūša susidaro ten, kur jūroje lyg uolos stovi keli susipratusieji, apimti pasišlykštėjimo. Į juos kabinasi daugelis tų, kurių jėgos šiame šėlsme baigia išsekti. Gera jas matyti, tas mažas grupeles, išnirusias tarsi oazės dykumoje. Jos gaivina ir žada ramybę bei poilsį keliautojui, kuris sunkiai įveikė pražūtimi grasinančią smėlio audrą.

Tai, kas šiandien, dangstant gražiomis kaukėmis, skelbiama kaip pažanga, yra ne kas kita, kaip užslėptas begėdiškumo skatinimas, bet kokios aukštesnės pajautos žmoguje nuodijimas. Tai pati didžiausia kada nors žmogų ištikusi epidemija. Ir keista: atrodo, jog daugelis tik ir laukė įtikinamo preteksto, kad galėtų patys save pažeminti. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių tuo labai džiaugiasi!

Tačiau tie, kurie žino Visatoje veikiančius dvasinius dėsnius, su pasibjaurėjimu nusisuks nuo šiandieninių siekių. Kaip pavyzdį pasitelkime vieną „nekalčiausių“ malonumų: „šeimynines pirtis“.

„Tyram viskas yra tyra!“ Tai skamba taip gražiai, kad, prisidengus šiuo maloniu skambesiu, galima kažką sau leisti. Tačiau atidžiai pažvelkime į vienoje tokių pirčių vykstančius paprasčiausius subtiliuosius procesus. Tarkime, joje susirinko trisdešimt skirtingos lyties asmenų, iš kurių dvidešimt devyni iš tikrųjų visais atžvilgiais yra tyri. Šią prielaidą, beje, iš karto tektų atmesti kaip visiškai neįmanomą, nes viskas greičiausiai yra atvirkščiai, nors ir tai retai pasitaiko. Tačiau tebūnie ši prielaida teisinga.

Regimi vaizdai vienam asmeniui, trisdešimtajam, sukelia netyras mintis, nors galbūt jo elgesys išlieka visiškai korektiškas. Šios mintys subtiliajame plane tuojau pat virsta gyvomis minčių formomis, kurios juda paskui stebėjimo objektą ir prie jo prikimba. Tai yra suteršimas, nesvarbu, ar jis kažkaip išreiškiamas žodžiais ir veiksmais, ar ne!

Asmuo, kurį tai liečia, nešiosis su savimi šį purvą, o šis trauks prie savęs aplink klajojančias panašias minčių formas. Tokiu būdu purvas aplink tą žmogų vis tirštės ir tirštės, kol galiausiai pradės veikti ir nuodyti jį nešiojantįjį kaip parazituojantis vijoklis, dažnai sunaikinantis net sveikiausią medį.

Tokie subtilieji procesai vyksta taip vadinamose „nekaltose“ šeimyninėse pirtyse, visuomeniniuose žaidimuose, šokiuose ir pan.

Reikia susimąstyti ir apie tai, kad į tokias pirtis ir kitas pramogas neabejotinai renkasi būtent tie, kurie per tokias apžiūras tiesiogiai siekia ypatingo savo minčių ir jausmų sužadinimo! Koks purvas tokiu būdu kaupiamas, nesunku paaiškinti, nors materialiajame plane jokie pokyčiai nepastebimi.

Lygiai taip pat savaime suprantama, kad šis nuolat didėjantis ir tirštėjantis geidulingų minčių formų debesis pamažu paveiks daugybę žmonių, kurie patys tokių dalykų neieško. Iš pradžių silpnai, vėliau vis stipriau ir gyviau jiems kils panašios mintys, nuolat gaunančios peno iš taip vadinamos „pažangos“ juos supančioje aplinkoje. Taip vienas po kito šie žmonės nuslysta į tirštą tamsią srovę, kurioje tikrojo tyrumo ir moralės suvokimas vis labiau niauksis, kol pagaliau viską pasiglemš visiškos tamsos gelmė.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį į štai tokius dalykus ir galvoti, ką daryti su šiais išvešėjusiais augliais, nes jie yra ne kas kita, kaip perykla, į kurią savo mintis gali sumesti užkrėstos nedorovingų žmonių išperos! Tada šios mintys išsikerojusios šauna aukštyn ir išsilieja virš visos žmonijos, ją niokodamos bei kurdamos vis naujas peryklas, susijungiančias į milžinišką šlykščių auglių lauką, nuo kurio sklinda nuodingas alsavimas, dusinantis visa, kas gera.

Išsivaduokite iš šio kvaitulio, kuris lyg narkotikai apgaulingai žada jus sustiprinti, bet iš tiesų atneša suglebimą ir pražūtį!

Nors ir liūdna, tačiau gana natūralu, kad pirmiausiai būtent moteriškoji lytis vėl peržengia visas ribas ir savo apranga be skrupulų nusmuko iki kekšiškumo.

Tai tik įrodo, jog subtiliųjų procesų išaiškinimas yra teisingas. Būtent moteris, gamtos apdovanota stipresniu gebėjimu jausti, pati pirmoji ir giliau įgeria šiuos užkrėsto subtilaus minčių formų pasaulio nuodus, pati to net nesuvokdama. Tokių pavojų akivaizdoje ji yra pažeidžiamesnė, todėl įtraukiama pirmiausiai ir tada nesuprantamai greitai bei akivaizdžiai peržengia bet kokias ribas.

Neveltui sakoma: „Bloga moteris yra blogesnė už blogą vyrą!“ Ši taisyklė galioja bet kokiu atveju, ar tai būtų žiaurumas, neapykanta, ar meilė! Moters elgsena visuomet yra ją supančio subtilaus pasaulio produktas! Žinoma, ir čia būna išimčių. Juk moters atsakomybės niekas nepanaikina. Ji juk gali stebėti ją šturmuojančius įspūdžius ir savo valia reguliuoti norus bei savo veiksmus, jei … tik to nori! Deja, didžioji dauguma to nedaro, o tai ir yra moteriškosios lyties klaida, kylanti dėl absoliutaus šių dalykų neišmanymo.

Dabarčiai blogiausia yra tai, kad moteris savo rankose iš tiesų laiko tautos ateitį. Moteris kuria ją, nes palikuonims jos dvasinė būsena reikšmingesnė negu vyro. Kokį nuosmukį atneš ateitis! Neišvengiamai! To nesustabdys ginklai, pinigai ir išradimai. Net gerumas bei sumani politika. Reikia pasitelkti radikalesnes priemones.

Tačiau ši baisi kaltė tenka ne vien moteriai, kuri visuomet bus tik veidrodinis minčių formų pasaulio, tvyrančio virš jos tautos, atspindys. To negalima pamiršti. Būkite atidūs ir gerbkite moterį kaip tokią, o ji pagal tai formuosis, taps tuo, ką jūs joje matysite. Tokiu būdu prikelsite visą savo tautą!

Tačiau prieš tai tarp moterų turi įvykti didelis persitvarkymo procesas. Dabar gi jos yra tokios, kad išgijimas įmanomas tik atlikus nuodugnią operaciją, kuomet negailestingos, galingos intervencijos metu aštriu peiliu bus pašalintas ir įmestas į ugnį kiekvienas auglys, kad negalėtų sunaikinti visų likusių sveikų dalių!

Į šią būtiną visos žmonijos operaciją nesustabdomai skuba dabartinis laikas. Eidamas vis greityn ir greityn jis artina šį momentą. Tai bus skausminga ir baisu, bet pabaigoje laukia išgijimas. Tik tada išauš laikas kalbėti apie dorovingumą. Šiandien tai nuaidėtų lyg žodžiai, ištarti audroje.

Tačiau tada jau bus praėjusi valanda, kai nuodėmių Babelis žlugo, nes griuvo, supuvęs iš vidaus. Tada būkite atidūs moteriškajai lyčiai! Jos veiksmai visada jums parodys, kokie esate, nes savo subtilesnės pajautos dėka ji gyvena taip, kaip to nori minčių formos.

Minėta aplinkybė užtikrina, kad, jaučiant ir mąstant tyrai, moteriškumas pats pirmasis suskubs link tauraus žmogaus idealo. Tuomet dorovingumas išsiskleis visu savo gražiausiu tyrumu.

5. PABUSKITE!

Pabuskite, jūs, žmonės, iš sunkaus miego! Atpažinkite negarbingą naštą, kurią velkate, kuri neapsakomai stipriai slegia milijonus žmonių. Nusimeskite ją! Ar ji verta, kad būtų nešama? Nė vienos vienintelės sekundės!

Ką ji slepia? Pelus, kurie nuo Tiesos dvelktelėjimo baikščiai išsisklaido. Tuščiai iššvaistėte laiką ir jėgas. Tad nusimeskite jus kaustančias grandines, išsilaisvinkite pagaliau!

Žmogus, kuris nelaisvas savo viduje, net būdamas karaliumi amžinai išliks vergu.

Jūs susaistote save viskuo, ko trokštate išmokti. Pasvarstykite: mokydamiesi įspraudžiate save į svetimas, kitų išgalvotas formas, noriai pritariate svetimiems įsitikinimams. Tai, ką kiti savyje, sau patyrė, priimate kaip savo.

Pamąstykite: vienam nereiškia visiems! Kas vienam naudinga, kitam gali pakenkti. Kiekvienam – savas tobulėjimo kelias. Įrankiai tame kelyje – tai sugebėjimai, kuriuos žmogus turi savyje. Pagal juos jis privalo orientuotis, jais remtis! Jei to nedaro, lieka svetimas pats sau ir visada stovės šalia to, kas išmokta ir kas niekada negalės tapti gyva jame. Taip jis nepasieks jokių laimėjimų. Jis vegetuos, pažanga taps neįmanoma.

Įsidėmėkite tai, siekiantieji Šviesos ir Tiesos:

Kelią į Šviesą kiekvienas turi patirti savimi, turi pats jį atrasti, jei iš tiesų nori juo eiti. Žmogus pilnai suvokia tik tai, ką savimi patyrė, ką jautė, vykstant visiems pasikeitimams!

Skausmas ir džiaugsmas nuolatos pasibeldžia, kad padrąsintų, išjudintų dvasiniam pabudimui. Tuomet žmogus akimirkai tarsi išsivaduoja iš bet kokio kasdieninio gyvenimo menkumo ir tiek laimėje, tiek skausme intuityviai pajunta ryšį su dvasia, kuri prasiskverbia per visa, kas gyva.

Viskas yra gyvenimas, nieko nėra negyvo! Gerai tam, kuris tokias sąlyčio akimirkas pagauna, sulaiko ir nuo jų atsispiria kilti aukštyn. Tai darydamas jis privalo nesilaikyti už sustingusių formų, nes kiekvienas turi vystytis pats, iš savo vidaus.

Nesirūpinkite pašaipūnais, kuriems dvasinis gyvenimas dar svetimas. Tarsi apsvaigę, tarsi ligoniai stovi jie priešais Kūriniją, kuri mums tiek daug siūlo. Lyg aklieji, apgraibomis besistumiantys per žemiškąjį gyvenimą ir nematantys aplink save viso puikumo!

Jie pasimetę, jie miega, nes kaip gi kitaip dar galėtų žmogus teigti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato? Kad ten, kur jis savo akimis nieko negali pastebėti, nėra jokios gyvybės? Kad mirus kūnui nustoja egzistuoti ir jis pats vien todėl, kad, būdamas aklas, savo akimis negalėjo įsitikinti, jog yra atvirkščiai? Negi jis dar dabar iš daugelio dalykų nesužinojo, koks ribotas akių gebėjimas matyti? Negi nežino, kad pastarasis priklauso nuo smegenų gebėjimų, susijusių su laiku ir erdve? Kad būtent dėl šios priežasties jis savo akimis negali atpažinti to, kas yra erdvės ir laiko? Negi nė vienam iš šių pašaipūnų šie logiški proto argumentai nėra aiškūs? Dvasios gyvenimas, kurį galime vadinti ir anapusybe, juk yra tik tai, kas egzistuoja virš žemiškojo laiko ir erdvės skaičiavimų, todėl atpažinti jį galima tik einant tokiu pačiu keliu.

Tačiau mūsų akys nemato net to, kas išmatuojama laike ir erdvėje. Pagalvokime apie vandens lašą, kurio neginčytiną tyrumą liudija kiekvieno akis ir kuriame, stebint per mikroskopą, knibžda milijonai gyvybių, negailestingai kovojančių tarpusavyje ir naikinančių viena kitą. Ar kartais vandenyje ir ore negyvena akims neatpažįstamos, bet žmogaus kūną galinčios suardyti bacilos? Jos tampa matomos tik pasitelkus galingus prietaisus.

Kas dar drįs teigti, kad nepamatysite nieko naujo ir nežinomo, vos tik bus padidinta šių instrumentų galia? Sustiprinkite juos tūkstančius, milijonus kartų ir matymui nebus galo, jums atsivers vis nauji pasauliai, kurių prieš tai negalėjote nei matyti, nei jausti, nors jie egzistavo.

Logiškai mąstant, tokios pačios išvados peršasi viskam, ką iki šiol galėjo atrasti mokslas. Egzistuoja tik viena perspektyva – nuolatinės evoliucijos, bet ne pabaigos.

Kas gi yra anapusybė? Daugelį klaidina pats žodis. Anapusybė yra paprasčiausiai visa tai, ko negalima pažinti, naudojantis žemiškomis priemonėmis. Žemiškosios pagalbinės priemonės – tai akys, smegenys ir visos kitos kūno dalys, o taip pat instrumentai, padedantys toms kūno dalims dar aiškiau ir tiksliau atlikti savo funkcijas, jas išplėsti.

Taigi, galima būtų pasakyti, kad anapusybė yra tai, kas egzistuoja anapus mūsų kūniškų akių gebėjimo pažinti. Tačiau atskyrimo tarp šiapus ir anapus nėra! Tarp jų neegzistuoja jokia praraja! Viskas yra vientisa kaip ir visa Visata. Tiek per šiapus, tiek ir per anapus teka viena gyvenimo srovė, kuri viską apjungia ir kurios dėka viskas gyvena bei veikia. Iš to tampa aišku:

Jei viena dalis suserga, ligos poveikį pajunta kita dalis. Taip vyksta ir kūne. Tos dalies nesveikos substancijos, veikiamos panašumų traukos dėsnio, teka į susirgusią dalį, tuo dar labiau sustiprindamos ligą. Jei liga tampa nebeišgydoma, prasiveržia jėga, verčianti žūtbūt pašalinti sergančią grandį, kad dėl jos nebereikėtų nuolat kentėti visumai.

Todėl pakeiskite savo mąstymą. Nėra šiapus ir anapus, tėra tik vientisa būtis! Atskyrimo sąvoką sukūrė žmogus, negalėdamas visko matyti ir todėl įsivaizduodamas save regimos aplinkos centru. Tačiau žmogaus veikimo laukas yra didesnis. Dėl nesugebėjimo teisingai atskirti žmogus save stipriai apriboja, stabdo savo pažangą ir suteikia erdvės nežabotai fantazijai, kuriančiai baisius vaizdinius.

Ar reikia tada stebėtis pasekmėmis, kai daugelis tik nepatikliai šypsosi, o kitų gi liguistas garbinimas juos pačius paverčia vergais arba išsigimsta į fanatizmą? Ką dar galėtų stebinti žmonėse išsiauginta baimė, nedrąsus išgąstis?

Šalin visa tai! Kam ši kankynė? Sugriaukite barjerą, kurį statė žmonių klaidos ir kuris, beje, niekada neegzistavo! Iki šiolei puoselėtas klaidingas požiūris suteikia jums neteisingą pagrindą. Todėl jūsų pastangos, ant tokio pamato pastatyti tikrą tikėjimą, taigi, juo paremti vidinį įsitikinimą, bus tuščios. Jūs atsitrenksite į vietas, uolas, kurios privers susvyruoti, suabejoti, o gal net patiems sugriauti savo statinį, kad, galbūt nusiminę ar supykę, visko atsisakytumėte.

Jūs patirsite nuostolį, nes tai bus ne ėjimas pirmyn, bet stovėjimas vietoje arba žengimas atgal. Taip kelias, kuriuo vis tiek turėsite eiti, taps ilgesnis.

Kai pagaliau suvoksite Visatą kaip visumą, kokia ji iš tiesų yra, kai neatskirsite šiapus nuo anapus, tuomet jūsų kelias bus tiesus, tikrasis tikslas priartės, o kilimas teiks džiaugsmą bei pasitenkinimą. Daug geriau tada galėsite pajausti ir suprasti visas sąveikas, pulsuojančias gyvybe ir persmelkiančias vieningą visumą, kadangi visą vyksmą į priekį stumia ir palaiko viena jėga.

Tada jums nušvis Tiesos Šviesa!

Greitai atpažinsite, kad daugelio žmonių pašaipų priežastis – tik patogumai ir tingumas: mat jiems reikėtų stengtis, kad galėtų sugriauti tai, kas iki šiol išmokta bei išmąstyta, ir statyti tai, kas nauja. Kitiems tai tiesiog nepatogu, nes kėsinasi į įprastą gyvenimo būdą.

Pamirškite tokius, nebesiginčykite. Savo žiniomis padėkite tiems, kurių netenkina laikini malonumai, kurių siekiai žemiškoje būtyje yra didesni negu gyvulių, siekiančių tik prikišti savo pilvą.

Duokite tokiems pažinimą, kuris duotas jums, nenuslėpkite nė lašo; nes duodant jūsų žinojimas dėl grįžtamojo poveikio dar prasiplės, taps dar stipresnis.

Visatoje veikia Amžinas Dėsnis: tik duodant galima gauti, jei tai susiję su vertybėmis, kurios išlieka! Tai siekia taip giliai, prasismelkia per visą Kūriniją kaip Šventas jos Kūrėjo Priesakas. Duoti pamirštant save, padėti ten, kur reikia, suprasti artimojo kančią ir silpnybes reiškia – gauti, nes tai ir yra paprastas, teisingas kelias į Šviesą!

Ir jeigu to rimtai norėsite, tuoj pat jums bus duota pagalba, jėgos! Reikia vieno vienintelio giliai ir sąžiningai išjausto noro daryti gera, ir iš kitos, jums dabar dar nematomos pusės tarsi ugniniu kalaviju bus perkirsta siena, kurią iki šiol kaip barjerą statė jūsų pačių mintys; juk jūs ir anapusybė, kurios bijojote, kurią neigėte, ar kurios troškote, esate vienis, esate tampriai ir neatsiejamai susiję.

Pabandykite, juk jūsų mintys – tai pasiuntiniai, kuriuos išsiunčiate ir kurie sugrįžta sunkiai apkrauti jūsų pačių minčių turiniu, nesvarbu, ar tai būtų gėris, ar blogis. Tai vyksta! Galvokite, kad jūsų mintys – tai dvasioje besiformuojantys dalykai, dažnai išaugantys iki statinių, tveriančių ilgiau nei trunka žemiškasis jūsų kūno gyvenimas. Tada jums daug kas paaiškės.

Iš to seka, kad visiškai teisingi yra žodžiai: „nes kūriniai jų seka paskui juos“! Minčių dariniai – tai kūriniai, kurie kada nors jūsų lauks! Aplink jus jie suformuos šviesius arba tamsius ratus, kuriuos turėsite pereiti, kad patektumėte į dvasios pasaulį. Jokia apsauga, joks įsikišimas negalės padėti, nes apsispręsti privalote tik jūs. Jūs turite žengti patį pirmą žingsnį. Tas žingsnis nesunkus, reikia tiktai noro, kuris apie save paskelbia mintyse. Jūs savyje nešiojate tiek dangų, tiek ir pragarą.

Jūs galite nuspręsti, tačiau tada jau besąlygiškai priklausysite nuo savo minčių, savo norų! Jūs patys pasekmes sukūrėte, todėl šaukiu:

Lai jūsų minčių židinys bus švarus. Tik taip kursite taiką ir būsite laimingi!

Nepamirškite, kad kiekviena jūsų sukurta ir išsiųsta mintis savo kelyje pritraukia panašias mintis arba pati prie jų prisitvirtina, tokiu būdu vis stiprėdama ir stiprėdama, kol pagaliau pasiekia tikslą – smegenis, kurios galbūt tik akimirkai buvo užsimiršusios. Tuo užsimiršimu jos suteikė erdvę šių kybančių minčių formų įsiveržimui ir poveikiui.

Tik pamąstykite, kokia atsakomybė guls ant jūsų pečių, jei mintis kada nors taps veiksmu, atliktu to, kurį ji paveikė! Ši atsakomybė atsiranda vien todėl, kad kiekviena, net pati menkiausia jūsų mintis nuolat palaiko ryšį su jumis, tarsi jus jungtų nepertraukiama gija tam, kad ji galėtų sugrįžti, prisipildžiusi pakelyje įgyta jėga, kuri jus prislėgs arba suteiks laimę, žiūrint, ką sukūrėte.

Taigi, štai kas vyksta su jumis minčių pasaulyje ir savo dabartine mąstysena suteikiate erdvę minčių formoms, panašioms į jūsų. Tad nešvaistykite minčių jėgos, o kaupkite ją gynybai ir veiksmingoms mintims, kurios tarsi ietys išlekia ir daro poveikį viskam. Iš savo minčių sukurkite Šventą Ietį, kovojančią už gėrį, gydančią žaizdas ir skatinančią visos Kūrinijos pažangą!

Todėl nukreipkite savo mąstymą veiksmui ir žengimui į priekį! Kad tai įvykdytumėte, jums reikės supurtyti kai kurias kolonas, remiančias iš seniau atsineštas pažiūras. Dažnai tai gali būti sąvoka, kuri, neteisingai suprasta, neleidžia rasti tikro kelio. Ją reikės grąžinti į išeities tašką. Vienas Šviesos spindulys sugriaus visą statinį, sunkiai statytą ištisus dešimtmečius. Po ilgesnio ar trumpesnio apsvaigimo iš naujo reikės grįžti prie darbo. Tai būtina, nes Visatoje neegzistuoja stovėjimas vietoje. Kaip pavyzdį pasitelkime laiko sąvoką:

Laikas eina! Laikai keičiasi! Visur girdėti tokios žmonių kalbos ir dvasioje nevalingai iškyla vaizdinys: matome, kaip pro mus besikeisdamas bėga laikas!

Šis vaizdinys tampa įpročiu, o daugeliui sukuria ir tvirtą pamatą, kuriuo remdamiesi jie toliau mąsto, tyrinėja, stato. Tačiau tai trunka tol, kol susiduriama su viena kitai prieštaraujančiomis kliūtimis. Kad ir kaip norėtųsi, ne viskas tinka. Žmonės pasimeta ir palieka spragas, kurių nepavyksta užpildyti, nepaisant pastangų.

Tada, žiūrėk, koks nors žmogus užsimena, kad ten, kur neišeina remtis loginiu mąstymu, reikia jį pakeisti tikėjimu. Tai neteisinga! Žmogus neturi tikėti dalykais, kurių negali suprasti, kadangi nesupratimas plačiai atveria vartus paklydimams, o paklydimai visuomet Tiesą padaro beverte.

Tikėti nesuvokiant reiškia tik vangumą, mąstymo tingumą! Tai dvasios neveda aukštyn, o tik spaudžia ją žemyn. Todėl pakelkite akis, mes privalome tikrinti, tirti. Neveltui mums būdingas įgimtas veržimasis tai daryti.

Laikas! Ar jis iš tiesų eina? Kodėl, norėdami šį pamatinį sakinį giliau išmąstyti, susiduriame su kliūtimis? Labai paprastas atsakymas: ši mintis yra klaidinga, nes laikas stovi vietoje! Tačiau mes skubame į jį! Mes veržiamės į laiką, kuris yra amžinas, ir ieškome jame Tiesos.

Laikas neina. Jis išlieka toks pats šiandien, vakar ir po tūkstančio metų! Keičiasi tik formos. Mes panyrame į laiką, kad pasisemtumėme iš jo atsiminimų gelmės, kad laiko kolekcijose praplėstume savo žinojimą! Nes niekas jame nedingo, jis viską išsaugojo. Jis nepasikeitė, nes yra amžinas.

Ir tu, o žmogau, visada esi tasai pats, ar būtum jaunas, ar senas! Išlieki tas, kas esi! Negi tu pats to nepajutai? Negi nepastebi aiškaus skirtumo tarp formos ir savojo „Aš“? Tarp kūno, paklūstančio pokyčiams, ir tavęs, dvasios, kuri yra amžina?

Jūs ieškote Tiesos! Kas yra Tiesa? Tai, ką šiandien dar suvokiate kaip tiesą, rytoj pripažinsite klaidomis, kad suklydimuose vėliau ir vėl atrastumėte tiesos grūdus! Nes net ir apreiškimai keičia savo formas. Taip jūsų nepaliaujami ieškojimai tęsis, tačiau šiame kitime subręsite!

Tiesa gi lieka visada ta pati, ji nesikeičia, nes ji yra Amžina! Kadangi ji Amžina, jos niekada iš tikrųjų nebus įmanoma suvokti žemiškaisiais pojūčiais, kuriems suprantamas tik formų kitimas!

Todėl tapkite dvasingi! Išsivaduokite iš visų žemiškų minčių ir pasieksite Tiesą, būsite Tiesoje, kad galėtumėte joje maudytis, visada apšviesti jos tyros Šviesos, nes ji apgaubs jus visą. Tapę dvasingi, būsite joje.

Tuomet jums daugiau nebereikės sunkiai mokytis, nebereikės bijoti klaidų. Tiesoje surasite kiekvieno klausimo atsakymą, dar daugiau – jums nekils jokie klausimai. Net nemąstydami žinosite viską, aprėpsite viską, kadangi jūsų dvasia gyvens grynoje Šviesoje, gyvens Tiesoje!

Todėl tapkite laisvi dvasia! Sutraukykite visus saitus, kurie jus laiko pririštus prie žemės! Jei susidursite su kliūtimis, pasitikite jas džiaugsmingai, nes jums jos reiškia kelią į laisvę, kelią link jėgų! Tad vertinkite jas kaip dovaną, suteikiančią jums naudą, ir tada žaismingai jas nugalėsite.

Tos kliūtys duodamas jums tam, kad mokytumėtės ir tobulėtumėte, o tuo pačiu gerėtų jūsų pasirengimas kilti.

Kliūtys taip pat gali būti tik pasekmės kaltės, kurią, jas įveikdami, galite išpirkti ir tokiu būdu išsivaduoti. Abiem atvejais tos kliūtys veda jus pirmyn. Todėl žvaliai jas įveikite, nes jos skirtos jūsų gerovei!

Kalbėjimas apie likimo smūgius ar egzaminus yra kvailystė. Pažanga – tai kiekviena kova ir kiekviena kančia. Tokiu būdu žmonėms suteikiama proga ištrinti ankstesnių pasiklydimų šešėlius; nes nė vienam nedovanojamas nė menkiausias suklydimas, kadangi nepajudinamai veikia Amžini Visatos Dėsniai. Juose atsiveria kūrybinė Tėvo Valia, kuri atleidžia mums kaltes ir visą tamsą panaikina.

Viskas sutvarkyta taip aiškiai ir taip išmintingai, kad net mažiausias nukrypimas sugriautų pasaulį.

O ar žmogus, kuriam tiek daug savosios praeities atlyginti reikės, nenuleis rankų, neišsigąs skolų mokėjimo?

Jei tik jis sąžiningai nori, gali ramiai, džiaugsmingai ir be rūpesčių pradėti tai daryti!

Nes pusiausvyrą sukurti gali tik prieš srovę tekanti gerų ketinimų jėga, kuri dvasios pasaulyje kaip ir kitos panašios minčių formos virsta gyvu, stipriu ginklu, galinčiu pašalinti kiekvieną tamsos naštą bei sunkumą ir į Šviesą išvesti „Aš“!

Ketinimų jėga! Daugelis net nenujaučia jos galios, kuri lyg niekada nesugendantis magnetas pritraukia panašias jėgas, kad tarsi lavina išaugtų dar labiau. Susijungusi su dvasiškai panašiomis jėgomis ji veikia atbuline kryptimi, pasiekia išeities tašką, taigi, savo ištakas, ar, tiksliau sakant, gimdytoją, ir iškelia jį aukštyn į Šviesą arba nustumia žemyn į purvą ir dumblus! Žiūrint, ko norėjo pats minties kūrėjas.

Tas, kuris žino šią nuolat visoje Kūrinijoje vykstančią sąveiką, neišvengiamai prasidedančią ir besivystančią, tas moka ja pasinaudoti, myli ją, bijo jos! Vėl ir vėl atgyja jam jį supantis nematomas pasaulis, kurio veikimą jis taip aiškiai jaučia, kad tame aiškume išnyksta visos abejonės.

Būdamas budrus, jis turi justi stiprias nepaliaujamo veikimo bangas, veikiančias jį iš didžiosios Visatos, kol galiausiai pasijaus esąs stiprių srovių centru lyg lęšis, pagaunantis saulės spindulius, sujungiantis juos į vieną tašką ir tame taške sukuriantis jėgą, kuri tekėdama gali uždegti, deginti ir naikinti, o taip pat gydyti, gaivinti, nešti palaimą, jėgą, kuri pajėgi įžiebti liepsnojantį laužą!

Jūs taip pat esate tokie lęšiai, gebantys jus pasiekiančias nematomas jėgų sroves surinkti į vieną galingą srovę ir paskleisti ją gerais arba blogais tikslais, kad neštų žmonijai palaiminimą arba pražūtį. Taigi, savo sielose jūs galite ir privalote įkurti liepsnojantį laužą, kuriame degs atsidavimo gėriui, kilnumui ir tobulybei ugnys!

Tam reikia tik noro jėgos, kuri tam tikra prasme paverčia žmogų Kūrinijos viešpačiu ir savo likimo kalviu. Žmogaus ketinimų galia jį sunaikina arba atneša išganymą! Neišvengiamai garantuoja atlygį arba bausmę.

Nebijokite, kad šis žinojimas atitolins jus nuo Kūrėjo, susilpnins jūsų ligšiolinį tikėjimą. Priešingai! Žinios apie šiuos Amžinuosius Dėsnius, kuriomis galite naudotis, atvers jums dar iškilesnį Kūrinijos vaizdą, o giliau tyrinėjantį žmogų ši didybė privers su pagarba pulti ant kelių!

Tada žmogus jau niekuomet nebenorės blogio, džiaugsmingai griebsis už geriausio ramsčio, koks tik egzistuoja: už meilės! Meilės visai nuostabiai Kūrinijai, meilės artimui, kad ir jį galėtų priartinti prie šios pilnatvės, šios galingos sąmonės didybės.

6. TYLĖJIMAS

Jei tavyje mintis suvirpa, tai sulaikyki ją, neištarki jos tuojau pat, bet pamaitink; nes ji tankėja, laikoma tyloje, ir, kaip suspausti garai, įgauna jėgą.

Remiantis dėsniu, kad stipresnis traukia silpnesnį, spaudimas ir tankėjimas sukuria magnetinio veikimo savybes. Taip iš visų pusių pritraukiamos ir sulaikomos panašios minčių formos. Jos stiprina pirmiausiai gimusios minties jėgą ir visgi veikia taip, kad ta pirma mintis, prijungus svetimas formas, šlifuojama. Kol subręsta, ji keičiasi, kinta jos pavidalas. Juk visa tai jauti savyje, bet nuolatos galvoji, kad tai yra vien tavo paties norėjimas. Tačiau jokiame reikale tu nereiški vien tik savo noro, kadangi tavyje visada yra ir tai, kas svetima!

Ką sako tau šis vyksmas? Kad tik sujungus daugybę detalių galima sukurti kažką tobulo! Sukurti? Ar tai teisinga? Ne sukurti, o suformuoti! Iš tikrųjų neįmanoma sukurti kažką naujo, galima tik naujai formuoti, kadangi didžiojoje Kūrinijoje jau egzistuoja visos detalės. Šias detales reikia priversti tarnauti tobulėjimo keliui, kurį nulems susijungimas. Susijungimas! Te nepraslysta šis žodis pro tavo akis. Pabandyki į šią sąvoką pažvelgti giliau: branda ir tobulumas pasiekiamas tik per susijungimą. Šis sakinys Kūrinijoje slypi tarsi brangenybė, kuri norėtų būti iškelta į dienos šviesą! Jis giliai susijęs su dėsniu, pagal kurį tik duodant galima gauti! O kas gi sąlygoja teisingą šių sakinių suvokimą? Taigi, jų patyrimą? Meilė! Todėl didžiosios būties paslaptyse meilė yra aukščiausioji jėga, turinti beribę galią! Taip kaip susijungimas stato, šlifuoja, formuoja vieną vienintelę mintį, taip viskas vyksta ir su žmogumi, o taip pat – su visa Kūrinija, kuri, veikiama valios jėgos, per niekada nesibaigiančius jau egzistuojančių atskirų formų susijungimus įgyja vis naujus pavidalus. Taip tiesiasi kelias į tobulybę.

Per savitumų įvairovę tobulybę gali atskleisti tik visa žmonija, bet ne atskiras žmogus! Kiekvienas turi kažką, kas būtinai yra visumos dalis. Todėl taip ir yra, kad toli savo evoliucijoje pažengęs, jokių žemiškų troškimų neturintis žmogus myli visą žmoniją, o ne atskirą žmogų, nes tik visa žmonija gali priversti išgrynintas jo brandžios sielos stygas suskambėti dangiškosios harmonijos akordu. Harmonija yra jame, nes visos stygos virpa!

Grįžkime prie minties, kuri traukė prie savęs svetimas formas ir tuo būdu vis stiprėjo. Ši mintis galiausiai stipriomis bangomis išeina iš tavęs, prasiskverbia pro tavo aurą ir daro įtaką tolimesnei aplinkai.

Žmonija tai vadina žmogaus magnetizmu. Nežinantys sako: „Tu kažką išspinduliuoji!“ Priklausomai nuo to, koks yra tas žmogus, jis spinduliuoja tai, kas malonu ar nemalonu, kas traukia arba atstumia. Tai juntama!

Tačiau tu nieko neišspinduliuoji! Šį jausmą kituose sukėlė tai, kad tu lyg magnetas trauki dvasiškai į save panašius. Šią trauką jaučia arčiausiai esantys. Tačiau ir čia vyksta sąveika. Santykyje su tavimi kai kurie aiškiai pajunta tavo stiprybę. Taip gimsta „simpatija“.

Visuomet atmink: dvasia, kalbant mūsų sąvokomis, yra magnetiška, o tau jau žinoma, kad stipresnis visada nugali silpnesnį pritraukdamas, įsiurbdamas. Taip „iš vargšo atimami paskutiniai marškiniai“. Jis tampa priklausomu. Tai nėra neteisinga, nes vyksta pagal Dieviškus Dėsnius. Žmogui tereikia tik sukaupti jėgas ir panorėti iš tikrųjų, tada jis bus nuo to apsaugotas.

Tačiau tu užduodi klausimą: kas bus tada, kai visi norės tapti stipriais? Kai nebebus iš ko atimti? Tada, mielas drauge, vyks grynai savanoriški mainai, besiremiantys dėsniu, jog tik duodant galima gauti. Todėl evoliucija nesustos, tik išnyks viskas, kas yra nevertinga. Taigi, išeina, kad iš tingumo daugelis tampa dvasiškai priklausomais, o kartais net nesugeba subrandinti savo minčių.

Reikia pabrėžti, kad tik panašumai traukia vienas kitą. Iš čia ir patarlė: „Panašus panašų traukia“. Tad visada vienas kitą suranda geriantys, savas „simpatijas“ turi rūkoriai, plepiai, lošėjai ir taip toliau. Tačiau taip pat ir kilnieji susieina aukštų tikslų įgyvendinimui.

Tęskime: kas traukia vienas kitą dvasiškai, galiausiai pasireiškia ir fiziškai, nes dvasia prasiskverbia į grubios materijos pasaulį. Remiantis tuo, reikia nepamiršti Atoveiksmio dėsnio: kadangi mintis visuomet išlaiko ryšį su savo ištakom, šiame ryšyje ji spinduliuoja tų ištakų kryptimi.

Aš kalbu tik apie tikras mintis, kuriose glūdi sielos gyvybingumo jėga, o ne apie smegenų substancijos, patikėtos tau kaip įrankio, jėgų iššvaistymą. Ši smegenų substancija formuoja tik greitai lekiančias mintis, kurios didžiausioje maišatyje išnyra tik kaip miglotos schemos ir, laimei, greitai išsisklaido. Tokios mintys kainuoja laiką ir jėgas, tad taip tik iššvaistysi tau patikėtą turtą.

Jei tu, pavyzdžiui, apie kažką rimtai galvosi, ši mintis dėka tylėjimo galios stipriai įsimagnetins, pritrauks visas į save panašias mintis ir taip bus apvaisinta. Ji bręs ir išeis už įprastų ribų, prasiskverbs net į kitas sferas, o ten ją galės pasiekti aukštesnių minčių tėkmė … įkvėpimas! Tad įkvėpimui, skirtingai negu medialumui, reikalinga tavo pagrindinė mintis, kuri išėjusi nutiesia tiltą į anapus, į dvasios pasaulius, kad ten galėtų sąmoningai semtis iš versmės.

Todėl įkvėpimas neturi nieko bendro su medialumu.

Taip tavyje subręsta mintis. Tu priartėji prie jos įgyvendinimo ir, savo jėgomis sutankinęs tą mintį, įvykdai tai, kas jau prieš tai nesuskaičiuojamais fragmentais tvyrojo Visatoje kaip minčių formos. Tokiu būdu sujungdamas ir sutirštindamas tu sukuri naują formą iš to, kas dvasios pasaulyje jau seniai egzistavo! Taigi, visoje Kūrinijoje nuolat kinta tik formos, nes visa kita yra amžina ir nesugriaunama.

Saugokis painių minčių ir banalaus mąstymo. Paviršutiniškumas keršija piktai; jis pažemins tave, paversdamas svetimų įtakų arena, ir taip tu labai lengvai tapsi niurzgantis, aikštingas ir neteisingas savo artimai aplinkai.

Jei tavo mintis bus tikra ir tu jos tvirtai laikysiesi, tuomet jos įgyvendinimui sukaupta jėga galų gale išsiverš; juk viskas vyksta absoliučiai dvasinėje plotmėje, kadangi kiekviena jėga yra tik dvasinė! Kas tau matoma, yra tik paskutinis prieš tai įvykusio dvasinio-magnetinio proceso, kuris pastoviai ir tolygiai vyksta pagal egzistuojančią nekintamą tvarką, padarinys.

Stebėk, o tada, kai galvosi bei jausi, greitai gausi įrodymą, kad visas tikrasis gyvenimas iš tikrųjų gali būti tik dvasinis. Jame yra ir ištakos, ir evoliucija. Įsitikinsi, kad visa, ką matai savo kūniškomis akimis, faktiškai yra tik amžinai veikiančios dvasios padariniai.

Kiekvieną veiksmą, net mažiausią žmogaus judesį visuomet lemia troškimas, pirmiausiai gimęs dvasioje. Kūnai yra tik dvasios sugyvinti įrankiai, kurie materialų tankį įgijo veikiami dvasios jėgos. Lygiai kaip ir medžiai, akmenys bei visa žemė. Kurianti Dvasia viską persmelkia, suteikia gyvybę, priverčia vystytis.

Kadangi visa materija, taigi, tai, kas regima žemiškomis akimis, yra tik dvasinio gyvenimo rezultatas, tau bus lengva suvokti, kad žemiškos aplinkybės klostosi pagal tai, koks yra mus pirmiausiai supantis dvasios gyvenimas. Aišku, kas iš to logiškai seka: išmintinga Kūrinijos tvarka žmogui suteikia jėgas pačiam kaip kūrėjui formuoti savo aplinkybes. Pasiseka tam, kuris tas jėgas panaudoja tik gėriui! Tačiau vargas tam, kuris leidžiasi suklaidinamas ir panaudoja jas blogiui!

Dvasia tik supa žmogų. Ji tamsėja nuo žemiškų geismų, kurie prie jos prisiklijuoja lyg šlakai, apsunkina ir tempia žemyn. Mintys – tai žmogaus valios aktai, kuriuose glūdi dvasios jėga. Žmogus gali nuspręsti, ar galvos gerai, ar piktai, ir tokiu būdu pakreipti dievišką jėgą tiek gėrio, tiek blogio kūrimui! Žmogui tenka ši atsakomybė. Jis neišvengs atlygio ar bausmės, kadangi visos minčių pasekmės grįžta į išeities tašką dėl sąveikos, kuri niekada nesibaigs, kuri yra nepajudinamai tvirta, taigi, nepermaldaujama. O tuo pačiu ir nepaperkama, griežta, teisinga! Ar ne taip pačiai apibūdinamas Dievas?

Net jeigu daug tikėjimo priešininkų šiandien nieko nenori žinoti apie Dievą, tai negali pakeisti faktų, kuriuos pateikiau. Žmonėms reikia tik išmesti žodelį „Dievas“, rimtai įsigilinti į mokslą, ir jie ras grynai tą patį, tik tai bus išreikšta kitais žodžiais. Tai argi nejuokinga dėl to ginčytis?

Joks žmogus negali apeiti Gamtos dėsnių, niekas nesugebės plaukti jiems prieš srovę. Dievas yra jėga, įsukanti Gamtos Įstatymų vyksmą, jėga, kurios dar niekas nesuvokė, niekas nepamatė, tačiau jos veikimą regi kiekvienas, jei tik, žinoma, nori matyti, jaučia ir stebi kasdien, kiekvieną valandą, kiekvieną sekundės dalelytę savyje, kiekviename gyvūne, kiekviename medyje, kiekvienoje gėlėje, kiekvienoje lapo skaiduloje, kai jis sprogdina pumpurą, kad galėtų išeiti į Šviesą.

Argi tai ne aklumas, užsispyrusiai tam priešintis, nors kiekvienas, net ir šie užkietėję neigėjai patvirtina, pripažįsta šios jėgos buvimą? Kas jiems trukdo šią pripažintą jėgą vadinti Dievu? Vaikiškas užsispyrimas? O gal tam tikra gėda pripažinti, kad visą šitą laiką atkakliai stengėsi paneigti tai, ko egzistavimas jiems iš pat pradžių jau buvo aiškus?

Ne tai. Priežastis glūdi tame, kad žmonijai iš visų pusių rodomi iškraipyti didžiosios Dievybės paveikslai, kuriems ji, rimtai tyrinėdama, negalėjo pritarti. Visa apimančią ir visur prasiskverbiančią Dievišką jėgą sumenkina ir nuvertina bandymas įsprausti ją į paveikslo rėmus!

Gerai pagalvojus, tam neįmanoma panaudoti jokio paveikslo! Kiekvienas žmogus savyje nešioja mintį apie Dievą, todėl supratingai priešinasi didžiosios, neaprėpiamos, jį pagimdžiusios ir jį vedančios jėgos susiaurinimui.

Dogma kalta, kad didelė dalis žmonių šiame konflikte taip persistengia, jog tai dažnai prieštarauja net jų pačių vidiniam įsitikinimui.

Tačiau dvasinio prabudimo valanda jau netoli! Kai teisingai bus aiškinami Išganytojo Žodžiai, o didis Jo išganymo darbas – teisingai suvokiamas; nes Kristus atnešė išlaisvinimą iš tamsos, nurodydamas kelią į Tiesą.

Tapęs žmogumi Jis parodė kelią į Šviesias Aukštybes! Savo įsitikinimus Jis užantspaudavo krauju, kurį praliejo ant kryžiaus!

Tiesa visada tokia pati: tokia buvo tada, tokia yra dabar ir bus tokia pati po tūkstančio metų, nes Ji yra Amžina!

Todėl susipažinkite su Dėsniais, kurie įrašyti didžiojoje visos Kūrinijos Knygoje. Paklusti jiems – reiškia mylėti Dievą! Tik taip jokiu disonansu nesutrikdysi harmonijos ir padėsi išaugti akordui, kuris pilnai suskambės visu savo grožiu.

Ar pasakysi: „aš savanoriškai paklūstu esamiems Gamtos dėsniams, nes man tai tik į naudą“, ar tarsi: „aš paklūstu Dievo Valiai, kuri atsiveria Gamtos įstatymuose“, ar „nesuvokiamai jėgai, kuri yra Gamtos įstatymų variklis“ … negi dėl to skirsis poveikis? Jėga egzistuoja, tu ją pripažįsti, privalai pripažinti, nes tau nieko kito nebelieka, jei pagalvoji … ir taip tu pripažįsti savo Dievą, Kūrėją!

Ši jėga veikia tavyje, kai mąstai! Nepiktnaudžiauki ja, galvoki tik gerai! Niekada nepamiršk: formuodamas mintis naudoji Dievišką jėgą, kurios pagalba gali pasiekti tai, kas tyriausia, aukščiausia!

Stenkis niekuomet nepamiršti, kad visos tavo mąstymo pasekmės visuomet sugrįš pas tave pagal tai, kokia tavo minčių poveikio jėga, dydis ir veikimo laukas tiek gėryje, tiek ir blogyje.

Kadangi mintys priklauso dvasios pasauliui, tai dvasinėje plotmėje sugrįžta ir pasekmės. Todėl jos pasiekia tave, kur bebūtum: ar čia, žemėje, ar po mirties – dvasios pasauliuose. Būdamos dvasinės, jos nėra susijusios su materija. Iš to seka, kad kūno sunykimas nepanaikina pasekmių! Atpildo valanda per pasekmes tikrai ateis, anksčiau ar vėliau, čia arba ten.

Stiprus dvasinis ryšys išliks su visais tavo kūriniais; kadangi žemiškų, materialių kūrinių ištakos taip pat yra dvasinės, todėl jie išlieka, net jei žemiškasis gyvenimas pasibaigė. Tad teisingas yra pasakymas: „Kol neišsivadavai iš pasekmių veikimo, tavęs laukia tavo kūriniai“.

Kur tave beužkluptų tavo veiksmų pasekmės – ar dar čia, žemėje, ar vėl čia, iš dvasios pasaulių tave pasiekianti jėga pasireikš santykiuose, tavo aplinkoje arba tiesiogiai tavyje, tavo kūne pagal tai, ką kūrei – blogį ar gėrį.

Tegu bus dar kartą ypatingai pabrėžta: tikrasis gyvenimas vyksta dvasinėje plotmėje! Jam negalioja nei laikas nei erdvė, taigi, ir atskyrimas. Jis yra virš žemiškų sąvokų. Dėl šios priežasties, kur bebūtum, tave pasivys tavo veiksmų pasekmės tuo metu, kai pagal Amžinąjį Įstatymą tavo elgesio poveikis sugrįš į savo išeities tašką… Niekas nepasimeta, viskas tikrai sugrįžta.

Čia slypi atsakymas į dažnai užduodamą klausimą: kodėl taip atsitinka, kad šiame žemiškajame gyvenime kartais tenka sunkiai kentėti akivaizdžiai geriems žmonėms, kas atrodo esant neteisinga. Tai apsivalymai, kurie turi įvykti!

Dabar tu žinai šio klausimo sprendimą, tavo dabartinis kūnas neturi čia jokios reikšmės. Tavo kūnas nėra tu, jis nėra tavo visas „Aš“, o tik įrankis, kurį pasirinkai arba turėjai prisiimti pagal egzistuojančius dvasinio gyvenimo dėsnius, kuriuos gali vadinti kosminiais Įstatymais, jei taip jie tau atrodys suprantamesni. Dabartinis gyvenimas žemėje yra tik trumpa tavo tikrosios būties atkarpa.

Kokia sukrečianti turėtų būti mintis, kad šio vyksmo neįmanoma išvengti, kad nėra jėgos, kuri galėtų nuo to apsaugoti. Kaip turėtų tada nusivilti žmogus, pabudęs dvasios gyvenimui. Jis geriau jau trokštų dar pamiegoti įprastinėje tvarkoje. Juk jis nežino, kas jo laukia, kokios pasekmės tyko jo iš seniau! Arba kaip žmonės sako: „Ką teks ištaisyti“.

Nesirūpinkite! Kai tik pabusi, išmintingoje Kūrinijos sąrangoje tau bus parodytas kelias, kurį nutiesia gerų ketinimų jėga, sušvelninanti arba visai į šalį nustumianti karmos nulemtus pavojus. Tai jau paaiškinau.

Tėvo Dvasia net ir tai įdavė tau į rankas. Gerų ketinimų jėga sukuria aplink tave ratą, kuris gali išsklaidyti arba bent jau stipriai susilpninti besiveržiantį blogį, tarsi tai būtų oro sluoksnis, apsaugantis žemės rutulį.

Gerų ketinimų jėgą, šią stiprią apsaugą, augina ir skatina tylėjimo galia.

Todėl dar kartą primygtinai šaukiu tiems, kurie ieško: „Išlaikykite savo minčių židinį švarų ir visų pirma mokykitės didžios tylėjimo galios, jei norite eiti aukštyn“.

Tėvas jums jau suteikė viskam jėgas! Jums tereikia jomis naudotis!

7. KILIMAS

Neįsivelkite į pinkles tie, kurie siekia pažinimo! Praregėkite!

Pagal Amžinąjį Įstatymą jus slegia kalčių išpirkimo našta, kurios jūs niekuomet negalėsite nustumti kitiems. To, ką sukuriate savo mintimis, žodžiais ar darbais, niekas, išskyrus jus pačius, negalės panaikinti! Pagalvokite, jei būtų kitaip, Dieviškasis Teisingumas tebūtų tik tuščias aidas, o kartu su juo griuvėsiais virstų ir visa kita.

Todėl tapkite laisvi! Nepraleiskite nė valandos, neužsibrėžę tikslo išpirkti kaltes! Sąžiningas gėrio troškimas, kuris įgauna didesnę jėgą nuoširdžiai meldžiantis, atneš išsilaisvinimą!

Neįmanoma išpirkti kalčių be sąžiningo, tvirto gėrio troškimo. Žemieji instinktai nuolatos maitinsis nauju penu, kad tik galėtų egzistuoti toliau, o tuo pačiu be paliovos reikalaus vis naujos bausmės. Jums atrodys, kad tai, kas nuolat atsinaujina, yra vienintelė jūsų yda ar kančia! Tačiau jų yra visa grandinė, neturinti pabaigos, vis ir vis sudaranti naujas jungtis, nespėjus išsilaisvinti senoms grandims.

Taip niekada neateis išsivadavimas, nes nuolatos bus reikalaujama kalčių išpirkimo. Tai tarsi grandinė, kuri jus laiko prikaustytus prie žemės. Iškyla didelis pavojus, kad krisite dar žemiau. Todėl sukaupkite jėgas ir siekite gėrio tie, kurie esate dar šiapus ar jau, naudojant jūsų sąvokas, anapus! Nuolat siekiant gėrio privalo pasibaigti ir kalčių išpirkimas, nes gėrio trokštantis ir gėriui dirbantis žmogus nebesuteikia peno naujų kalčių atsiradimui. Tokiu būdu ateis išsivadavimas, išganymas, leisiantis kilti į Šviesą. Paklausykite įspėjimo! Kito kelio jums nėra! Niekam nėra!

Tuo pačiu kiekvienas įsitikins, kad niekada negali būti per vėlu. Žinoma, atskirą veiksmą jums teks išpirkti, turėsite už jį atsiskaityti, tačiau tą akimirką, kai jūsų pasiryžimas siekti gėrio taps rimtu, jūs paženklinsite savo išperkamų kalčių pabaigą. Būkite tikri, kad šią pabaigą galiausiai pasieksite, ir tada prasidės jūsų kilimas! Tuomet galėsite džiugiai imtis atidirbti visas savo kaltes. Kas jums tada benutiktų, bus jūsų labui, artins jūsų išganymo, išsilaisvinimo valandą.

Ar dabar suprantate, koks vertingas mano patarimas, kai siūliau jums, sutelkus visas jėgas, pradėti tyrai mąstyti, norėti gero? Nepraleiskite progos daryti to su visa savo energija, visa aistra! Tai leis jums pakilti! Tai pakeis jus ir jūsų aplinką!

Pagalvokite, kad kiekvienas žemiškas gyvenimas yra tik trumpa pamoka, kad, atidavus savo kūną, jums pabaigos nebus. Jūs nuolat gyvensite arba nuolat mirsite! Nuolat mėgausitės laime arba nuolat kentėsite!

Kas įsivaizduoja, kad žemiškosiomis laidotuvėmis viskas pasibaigia, viskas išsisprendžia, tas lai apsisuka ir eina savuoju keliu; nes taip jis nori save tik apkvailinti. Vėliau, apimtas siaubo, jis atsidurs Tiesos akivaizdoje ir savo kančių kelią pradėti … privalės! Jo tikrąjį „Aš“, nusimetusį jį saugojusį kūną, kurio tankumas dengė jį lyg pylimas, apsups, trauks ir laikys tai, kas panašu į jį patį.

Susikaupti rimtam gėrio siekiui, kuris galėtų išvaduoti, pakylėti aukštyn, jam bus sunkiau, o ilgą laiką net ir neįmanoma, nes jį veiks panaši aplinka. Joje nebus tokių šviesių minčių, kurios galėtų budinti, paremti. Jis dvigubai kentės nuo to, ką pats sukūrė.

Dėl šios priežasties kilimas aukštyn bus daug sunkesnis negu tada, kai žmogus gyveno kūne, kai gėris vaikščiojo šalia blogio, nes tai įmanoma tik dėl žemiškojo kūno apsaugos, kadangi … šis žemiškas gyvenimas yra mokykla, kurioje kiekvienam „Aš“ duodama evoliucijos galimybė. Šia galimybe jis gali naudotis laisva valia.

Todėl sukaupkite jėgas! Kiekvienos minties vaisius kris ant jūsų, čia ar ten, ir jums reikės juo mėgautis! Nė vienas žmogus negali išvengti šio fakto!

Kokia gi jums nauda iš to, jei lyg strutis nedrąsiai bandysite kišti galvą į smėlį, slėpdamasis nuo realybės? Narsiai žiūrėkite faktams į akis! Tokiu būdu palengvinsite sau kilimą, nes žemėje galima tai padaryti greičiau.

Pradėkite! Tačiau suvokdami, kad visos senos klaidos turi būti ištaisytos. Nelaukite kaip daugelis kvailių, kad iš karto laimė iš dangaus pro duris ir langus jums į glėbį kris. Galbūt kažkuriam iš jūsų dar reikia išrišti milžinišką grandinę. Tačiau kas dėl šios priežasties nuliūsta, tas tik kenkia sau, nes to išvengti nepavyks. Delsimas viską tik dar labiau apsunkina, gal net ilgam sustabdo.

Tai turėtų paskatinti nepraleisti veltui nė valandos; nes tiktai žengęs pirmą žingsnį žmogus pradės gyventi! Laimė tam, kuris pasiryžta. Nuo jo ims kristi grandis po grandies. Džiūgaudamas ir dėkodamas jis milžiniškais šuoliais galės veržtis pirmyn ir sutikti paskutines kliūtis, nes jis bus laisvas!

Niekas nenurinks akmenų, kuriuos savo ligšioliniu neteisingu elgesiu jis krovė priešais save tarsi aukštą mūrą, turėjusį užtverti kelią ėjimui į priekį. Atvirkščiai, jie bus rūpestingai išdėlioti priešais jį, kad jis juos atpažintų ir įveiktų, nes jis privalo ištaisyti visas klaidas. Tačiau vos tik jis parodys savo gerą valią, nustebęs ir susižavėjęs išvys meilę, viešpataujančią aplink.

Švelnus rūpestis, kokiu mama apgaubia vaiką, bandantį žengti pirmuosius žingsnius, palengvins jo kelią. Jei iki šiol gyvenime buvo dalykų, kurie slapta jį baisiai gąsdino ir kuriems jis mieliau leido snūduriuoti … dabar staiga su jais teks susidurti akis į akį! Žmogus privalės spręsti, veikti. Tai daryti jį privers vienas kitą vejančių įvykių grandinė. Jei tikėdamas gerų troškimų pergale jis išdrįs žengti pirmą žingsnį, lemtingas mazgas atsiriš, jis pereis jį ir išsilaisvins.

Bet vos tik ši skola bus apmokėta, kažkokioje formoje tuoj priartės kita, taip pat reikalaudama atpirkimo.

Taip vienas paskui kitą sprogs lankai, kurie jį veržė ir spaudė prie žemės. Jis jausis lengvas! Ir šis lengvumo jausmas, kurį kažkas iš jūsų neabejotinai nors kartą išgyveno, yra ne iliuzija, bet tik tikrasis poveikis! Taip iš priespaudos išlaisvinta dvasia tampa lengva ir pagal dvasinės traukos dėsnį skuba aukštyn, į tą dimensiją, kuriai dabar ji pagal savo lengvumą priklauso.

Taip kylama į išsiilgtą Šviesą. Norėjimas blogio spaudžia dvasią žemyn ir daro ją sunkia. Gėrio troškimas kelia ją aukštyn.

Jėzus ir čia jums parodė paprastą kelią, vedantį tiesiai į tikslą; nes gili Tiesa glūdi paprastuose žodžiuose: „Mylėk savo artimą kaip save patį!

Šiais žodžiais jis davė jums raktą į laisvę, parodė, kaip kilti! Mat neišvengiamai galioja dėsnis: ką padarote savo artimui, iš tiesų padarote sau! Tik sau pačiam, nes pagal Amžinuosius Įstatymus viskas besąlygiškai grįžta, gera arba bloga, ar tai bus čia, ar ten. Tai sugrįš! Tad jums jau nurodytas paprasčiausias iš visų kelių, kaip turite suprasti gero norėjimą.

Savo artimui turite duoti savo esme, savu būdu! Nebūtinai tik pinigais ar turtais. Kitaip vargingiesiems būtų atimta galimybė duoti. Šioje esmėje, pasiaukojančiuose santykiuose su artimaisiais, dėmesyje, pagarboje, kuriuos savo noru skiriate, glūdi meilė, apie kurią mums kalbėjo Jėzus, o taip pat pagalba savo artimui, dėl kurios pastarasis stiprėja, tampa pajėgus keistis, toliau kopti į savo viršūnę.

Tokio elgesio pasekmių spinduliai greitai jus iškels. Jie jums nuolat suteiks naujų jėgų. Svaiginančiame skrydyje galėsite siekti Šviesos…

Vargšai kvailiai, kuriems dar kyla klausimas: „Ką aš laimėsiu, jei atsisakysiu to, kas įprasta, ir keisiuosi?“

Ar tai prekybinis sandėris, kurį reikia sudaryti? Pakaktų vien to, jei laimėtumėte tik kaip žmogus, kaip aukštesnė būtybė. Tačiau jūs gaunate nepalyginamai daugiau! Aš kartoju: ta akimirka, kai žmogus pradeda norėti gėrio, ženklina jo kalčių, kurias tik jis vienas privalo atpirkti, atpirkimo pabaigą. Niekas to už jį nepadarys.

Taigi, apsispręsdamas jis nužymi regimą klaidų atpirkimo pabaigą. Tai vertybė, brangesnė už visus pasaulio turtus. Žmogus išsiveržia iš vergovės grandinių, kurias pats sau nuolat kalė. Todėl kilkite iš sekinančio miego. Pabuskite!

Šalin paralyžiuojantį svaigulį, skiepijantį fantazijas apie tai, kad Išganytojo atneštas išganymas užtikrina, jog savo gyvenime galite nerūpestingai atsiduoti egoizmui, jei tik galiausiai tapsite tikinčiais, atsiversite ir atsisveikinsite su šia žeme, įtikėję Išganytoju ir Jo darbais. Tik kvailiai gali iš Dievybės laukti tokio niekingo, nevientiso, neišbaigto darbo! Tai reikštų blogio puoselėjimą! Galvokite apie tai, tapkite laisvi!